Žiema

Ir aš žinau, kad pareisiu
baltomis dobilų galvomis,
ragaudama sniegą, lyg vaisių
beskonį kaip senio viltis.

Vėl plakasi nerimas baltas
į rudenio širdį duobėtą,
kažkas atsistoja ir eina,
kažkas nepakyla iš vietos.

Bespalvis, bekvapis trapumas
užkastas šąlančioj dirvoj,
pakelia žemkentį gležną
ir laukia...
gal kas ateina?