1
Džiaugiuos, kad pailsėjai.
Spėjai.
Džiaugiuos, kad tu žvali,
Kad gyveni,
Kad ašarų neliejai
Ir kad vėjai
Nuo tavo pusės
Visada šilti.
Žinau. Ta vasarėlė bėga...
Sniegą
Atneš tie vėjai nelauktai,
Bet ačiū ir už tai.
Ir net jei šaltis nugramzdins į miegą,
Jėgą
Parodys vėl upeliai ir žiedai.
2
Kas yra?
Ko nėra
Ir ko būti negali?
Geras aš?
Tu gera!
Ir mintis tas į šalį.
Vėl prabėga diena,
O naktis lyg praslysta
Jei skambėtų daina,
Tai tereikštų, kad klystam.
Kaip yra,
Taip yra.
Nesinori to keisti
Jei skambėtų daina,
Tai žandai imtų kaisti.
Sutinku aš tave
Sutinku ir išlydžiu.
Geras aš?
Tu gera!
Aš geriems nepavydžiu.
3
Vienas žingsnis
Ir daug abejonių,
Kiek pabudus iš savo klajonių...
Vienas žodis
Ir ilgas laukimas,
Nes toliau gali spręstis likimas!
Vienas žvilgsnis
Ir jausmas toks keistas -
Nei pririštas esi, nei paleistas.
Vienas pirštas
Ir draudžia, ir kviečia.
Vieną dieną
Ir rankos lyg liečia.
Vienas metras,
Centimetras vienas...
Tu čia pat - už stiklinės tik sienos!
4
Ko trokštu tu žinai,
O ką galiu tau duoti?
Abiem kankintis amžinai
Jei perskelsim ąsotį.
Ąsotis bus tad be naudos,
Nes niekas juo nesinaudos,
Tik šunys laks ar katinai,
O tu šunis gerai žinai:
Palakę los...
Nėra naudos.
Nors nieks tavęs man neatstos,
O ką galiu tau duoti?
5
Tos kavos ne tiek daug,
Tos šnekos net mažai.
Kai išėjome lauk
Žvaigždeles pamiršai.
O norėjos taip man
Dar ten vieną uždegt
Ir pakvietus vidun
Neužmigti pernakt.
Tos nakties ne tiek daug,
Tos dainos per mažai...
Upę šaukiam:
- Palauk!
Joj tik laiko lašai.
6
Kas mums riša rankas?
Kas mums laužo šakas?
Kas neleidžia aukščiau mums pakilti?
Kas mus slegia žemyn
Ir giliai vandeny
Paskandinti jau baigia ir viltį?
Kas neleidžia mylėt?
Kas neleidžia žydėt
Ir nuskabo tuos žiedus lig vieno?
Pievos pilnos žiedų.
Žiedas aš - žiedas tu!
O kažkam gi tereikia tik šieno...
7
Viso nori manęs?
Pusės jau nebėra!
Tik ar lūpos kartos:
- Tu gera, tu gera?
Ar aistros židinys
Dar šiąnakt neužges?
...
Buvom mes atskirai.
Atskirai likom mes.
8
Pasibaigė...
Prabėgo metai.
Paliko aname krante,
Kur nebegrįši pėstute,
Kur gal jau niekad nenuplauksi,
Ir kur manęs jau nebelauksi,
Atia!
O kas toliau?
Žemyn nuo šlaito?
Bandyti likti viršuje
Ir suktis voverės rate?
Ar leistis į pasaulio kraštą
Ir nebetikrint savo pašto?
Atia!
O gal
Paimt alaus ar gero vyno
(Esi, gi, ne už vandenyno!)
Už irklų čiupti paslapčia?
Ar pilnatis bus ar delčia
Ištarti tyliai:
- Aš čia!