Jūs negailėkite manęs, aš pats savęs pasigailėsiu
Ir rankos man paduot nereik, aš pats, visuomet sau padėsiu
Nereikia guost manęs ir bart, vistiek aš nuolankiai tylėsiu
Jūs negailėkite manęs, aš pats savęs pasigailėsiu
Nereik dabar manęs ieškot, nuo viso šito, aš pabėgsiu
Mintis man reikia sudėliot, po to piktumą aš paslėpsiu
Jūs negailėkite manęs, aš pats savęs pasigailėsiu
Ir rankos duoti man nereik, aš pats, visuomet sau padėsiu
Vacys
...ko jau toks išdidus, vacy,; juk tarp žmonių gyveni ir ranką paspausti tiesiog - privalu.Mane įskaudintum , jei mano nuoširdžios pagalbos atsisakytum. Trioletą sunku rašyti, nes turi būti ne tik atitinkamai pakartotos eilutės, bet ir poezijos jame turi būti. "būkim biedni , bet teisingi" - ir man nesiseka rašyti trioletus. O va, imsiu ir parašysiu - tiesiog dabar...
Būtų neblogas trioletas, bet vėlgi - surimuotos tos pačios sakinio dalys, o tai jau nėra profesionalu. Paskaitykite Žemuogių rinkėjo "Trioletas Kavafiui" - štai čia aukštas pilotažas, yra iš ko pasimokyti. O eilės turbūt skirtos artimiesiems? Jie visada pasiruošę padėti, bet mes dažnai jų paslaugų atsisakome, nenorėdami jų jaudinti ar įpareigoti, o gal paprasčiausiai save taip drąsiname ir norime jaustis stipriais.