Rašyk
Eilės (73958)
Fantastika (2198)
Esė (1499)
Proza (10425)
Vaikams (2533)
Slam (49)
English (1129)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Meškiukas Meškiukas

Paslėptas miškas (2)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


6 skyrius,
kuriame šeimininkai elgias kaip su šeimininku


Po ilgų ginčų visgi buvau įkurdintas gerajame, man jau pažįstamame, kambaryje.
- Kuo puikiausiai tinka ir tvartas, - bergždžiai įrodinėjau Vainiui ir jo pačiai, - iš bėdos – su bernais.
- Tik jau nereikia, -mano tiradą Vainius nutraukė griežtu mostu, - tvarte mes žmogaus nelaikysim, o su bernais ir pats nenorėtum pasilikti per naktį. Gyvensi gerajame kambary ir viskas. Svečias – dalykas rimtas.
- Kuo puikiausiai ilsėdavausi ir šalia arklių.
- Nėra daugiau apie ką šnekėt, -Vainiaus balse nuskambėjo pykčio gaidelės.
Taip, spyriojęsis labiau dėl akių, pirmą kartą gyvenime įsikūriau gerame, tvarkingame, gražiai apstatyme kambaryje. Net patalus naujus paklojo, šalto vandens ąsotį ant stalo pastatė. Ir kažkas pamerkė lauko gėlių. Nujaučiau kad čia šeimininkų mažosios darbas, nes, galėjau prisiekti matęs jos įdėmų žvilgsnį iš už lango.
Apsimečiau jos nematantis ir kuo nuoširdžiausiai pakraipiau galvą, atseit vaje vaje kaip gražu.  Jei ir pastebėjo, neišsidavė.
Nakties laukiau, galiu prisipažinti, su bauguliu ir nerimu. Visgi įsikūriau paties Velnio namuose. Gal jau paryčiais pėdinsiu, susirinkęs kuklią savo mantą, miško takeliu arčiau normalių žmonių.
Bijot nebijojau, tačiau langą visgi uždariau. Labai jau erzino baubimas iš laukų, molinių ąsočių tarškėjimas, stogo kraiko girgždėjimas ir tai artėjantis tai nutolstantis juokas miške. Lyg dešimtys vaikų lakstytų, svaidydami sudžiūvusius kankorėžius ir šapus.
Tad nors ir sutikau rytą gerai neišsimiegojęs bei šiek tiek suirzęs, nusispjoviau ir tiesiog pamiršau nakties neramumus. Esu mat toks žmogus- greitai priprantu prie lazdos ar paties Velnio.
- Ryts, -burbtelėjo Juozapas iš už stalo ilgais sudžiūvusiais pirštais kimšdamas virtas bulves į gerklę. Rodos net nekramtydavo, tiesiog prarydavo, - ir kaip naktelė? - suktai šypsodamasis paklausė.
- Tai išsimiegojau, - pasirąžiau taip stipriai, kad nugara trakštelėjo ir pasitryniau akis, kad atrodytų paraudusios ne nuo miego trūkumo.
- Na na, -nepatikėjo Juozapas, - visi jūs taip šnekta. Ko veizolus sprogini? Nėr Vainiaus, iš pat ryto į laukus išlėkė. Rodos bernai kelias karves iki kaulelio sugraužė. Sakiau, kad aniems gero botago reikia per juodas strėnas, o ne popint ir šokinėt aplink. Irgi mat, -prunkštelėjo iš po ilgų žilų antakių atidžiai stebėdamas mano veidą.
Kiek dirbtinokai nusijuokiau. Atseit tokių dalykų matęs bei regėjęs daugybę kartų. Juozapas garsiai nusišnypštė nosį, atbula ranka nusibraukė ir stryktelėjo nuo suolo.
- Kad jau pabudai, einam. Paskyrė mane tave prižiūrėt.
Prabėgomis sugraibiau kelias atvėsusias bulves ir nukurnėjau paskui seneliuką, apsimetantį nepastebėjęs, kad pusryčių net nevalgiau. Ne su tuo žmogum susidūrė. Taip dažnai dieną pradėdavau nieko burnoje neturėjęs, kad tiesiog pripratau.
Bjaurus seneliukas. Ne kitaip. O turint omeny kad ir pats Vainius buvo Velnias, pagrįstai įtarinėjau Juozapą esant kažkokiu baubu. Na nebuvo jis žmogus, mačiau net aš – pernelyg plačios basos pėdos, sudžiūvę ilgi pirštai, keista kuprelė  ir pernelyg stambi galva, šiek tiek kreivai pasodinta ant pečių. Ir jėgos turėjo nemažai - pats mačiau kaip viena ranka arklį parklupdo, nes kitaip nepasiekdavo žąslų.
Nuvedė jis mane tiesiai prie to paties ąžuolo, šalia kurio gulėjo krūva įrankių- plaktukai, obliai, kirviai, kaltai, pjūklai, visko ten buvo. Tik imk ir darbuokis.
Juozapas įsitaisė pavėsyje ir vėl įniko graužti bulvę. Šįkart žalią. Raukšlėtame veide švietė  tyriausias džiaugsmas. Regis mėgo jis bulves tiek virtas, tiek žalias.
O man kas.
Apėjau ąžuolą kelis kartus, mintyse jau regėdamas bendrą planą. Štai priekyje kaip tyčia gumbas, bus nosies galiukas. Kiek aukščiau kadaise lyg tai šakų būta –ragus išraižysiu. Labai ir stengtis nereikėjo – atsitraukęs tolėliau, atsistojęs tam tikru kampu, vienu akies krašteliu regėdavai ir patį veidą, tik pasislėpusį po storą ąžuolo žieve.
Atidžiai stebimas seneliuko, nedideliu kirvuku palikau pirmąją žymę. Pasiraitojau rankoves, paspjaudžiau delnus ir užsimojau. 



7 skyrius,
kuriame Saulė kur kas kaitresnė nei atrodė



- Šūdinas tu skulptorius, -pagyrė mane Juozapas, -kiškio pautas.
Nusišluosčiau gausiais prakaito lašais nusėtą kaktą ir atsitraukiau, žvilgsniu vertindamas atliktą darbą.
O jo, dideliam mano pykčiui, beveik nesimatė. Žievė pasirodė esanti pasiutusiai kieta, labiau šipinanti kaltą, nei pasiduodanti įgudusiai rankai. 
Juozapas piktdžiugiškai kikeno, traiškydamas tarp pirštų giles.
Atbula ranka nusibraukiau šlapią kaktą ir vėl trinktelėjau kirvuku per kamieną. Nieko. Ašmenys tik nuslydo sakais, vos neperrėždami man šlaunies. Antrą kartą trenkiau dar stipriau. Vėl nieko.
Užsimojau ir smogiau iš visos sveikatos. Sutraškėjo lūžtantis kotas ir kirvio pentis, kelis kartus persivertusi ore, nuskriejo į lazdyno krūmą.
Lydimas Juozapo kvatojimo, pasileidau keiktis. Pradėjau nuo švelnių keiksmų, skirtų kirvio kotui ir užbaigiau riebiais, linkėdamas ąžuolui pelenais nueiti. Viską palydėjau stipriu spyriu į kamieną, kurį palydėjo nedidelis dundesys danguje.
Juozapas vienu ypu nutilo ir pašoko.
Norėdamas įsitikint, dar kartą spyriau ąžuolui. Nugriaudėjo kur kas stipriau. Užsimojau trečiam kartui, bet tada mane sustabdė Juozapas, stipriu trūktelėjimu nublokšdamas į lazdyną.
Nebeatrodė jis panašus į seneliuką. Pūtėsi tiesiog akyse, per kelias akimirkas ūgiu prašokdamas ne tik mane, bet ir jaunus berželius, kurių čia apstu dygo.
- Ak tu šuns paute, tuoj aš tau, -užsimojo kumščiu, stambiu kaip priekalas.
Mintyse skubiai atsisveikinau su visais vargais ir džiaugsmais, kuriuos patyriau per trumpą, bet gana įdomų gyvenimėlį ir užsimerkiau, laukdamas triuškinančio smūgio. Paguldys mane po berželiais. Šalia kitų nelaimėlių, apie kuriuos taip piktdžiugiškai visą rytą pasakojo Juozapas.
Bet nieko nenutiko.
Atsargiai prasimerkiau.
Juozapas dabar buvo gero stipraus ąžuoliuko dydžio, kumščiais kaip kaladėmis, žila, susivėlusia barzda, dydžio kaip tinklas ir baisingai išsprogusiais raudonais veizolais.
O prieš jį, įrėmusi kumštukus į šonus, stovėjo ir Vainiaus mažoji, plūsdama tokiais žodžiais, kokie, iš tikrųjų, tokio amžiaus ir dydžio vaikams nelabai priderami:
- Tu šuns kumpi, paršakoji, gyvatė raudonoji, kad tu staugdamas nueitum kiaulės uodegas mazgodamas, kūtvela pasipūtęs, genio birbintojas, mižnius, davatka raiboji...
Tuo metu Vainiaus mažoji įkvėpė oro ir pabaigė:
- Kad tave sutrauktų.
Keisčiausia buvo ne jos sugebėjimas keiktis taip, kad turgaus vežikas paraustų iš gėdos, o kad su kiekvienu žodžiu Juozapas bliuško, traukėsi, kol tapo mažu, suraukto veido, seneliuku.
- Och tu rūpkelė, - susikeikė ir Juozapas. Tyliai, vos girdomis, sukdamasis aplink savo ašį, niekaip nepasiekdamas sparnuotojo žalčio, įkibusio jam į sėdimąją.
- Tik užgauk.
Juozapas nurimo, vis nevalingai siekdamas aitvaro, kuris laikėsi tvirtai apsivyniojęs uodega jo šlaunį.
Saulė priėjo prie įrankių, atsainiai nuspyrė kirvuką, kita koja užmynė pjūklą ir kurį laiką spoksojo į jo gerokai nuzulintus dantis.
- Taigi tau visai blogai dabar bus, - kažkaip liūdnai pridūrė.
Seneliukas kaltai sukrizeno, neramiai pasimuistė ir priėjęs prie manęs kuo švelniausiai trūktelėjo iš lazdyno, kepure nuo pečių valydamas samanas, sutrėkštus vabalus ir spyglius.
- Tik juokelis čia, šposelis nedidelis, visai mažytis pokštas.
- Bus tau pokštas, -pagrasino Saulė, - čiuožk iš čia, kad kvapo neliktų.
Juozapas tik stryktelėjo ir vikriai nutrepsėjo takeliu link svirno, vis gręžiodamasis atgal. Aitvaras, nė neketindamas paleisti tokios minkštos vietelės, maskatavo iš paskos.
- Abu jūs kvaili, -drėbė Vainiaus mažoji, trindama uodo sugeltą žastą, - a nematai, kad įrankius ne tuos pakišo.
O ką aš galėjau pasakyti? Kirvis kaip kirvis, pjūklas irgi toks, kokį šimtus kartus laikęs. Kiek abejodamas paėmiau atkištą maišą. Sunkus bjaurybė. Akmenų ten prikišo?
Tokie patys įrankiai, tik gal labiau nutrinti.
Kiek abejodamas stipriai suspaudžiau plaktuką ir priglaudęs kaltą atsargiai stuktelėjau, jau galvodamas kaip reiks pasiteisint. Oj nemėgau aš mažų  liūdinčių vaikų. Jausdavausi taip, tarsi pats kaltas būčiau.
Mano didžiausiai nuostabai iš po ašmenų išskriejo stambus žievės gabalas.
- Paiki tie bildukai, -niurnėjo Saulė, rinkdama senuosius įrankius, - tu mažiau jo klausyk, nes kitaip tikrai amžinybę čia praleisi. Ir ąžuolo nespardyk. Ar nori Aną prisišaukt, - dūrė pirštu į mėlyną, net akis skaudino, dangų.
Uoliai sulinksėjau ir, pamiršęs tokį nelabai sėkmingą gražaus ryto pradžią, kibau į darbą. Visai kitas reikalas su tokiais įrankiais.



8 skyrius,
kuriame siautėja audra



Patį Vainių sutikau tik gilų vakarą. Atsivertęs į patį Velnią jis iš visų jėgų botagu lupo Juozapą, kuris, įvarytas į patį patvorį,  šnypštė, raitėsi ir keikės. Kelis kartus pataikęs įspirti į koją Vainiui, iš pažiūros to net nepajutusio, vis bandydavo sprukti, bet tuoj pat būdavo sugrąžinamas atgal.
Šeimininkė su mąslia šypsena dailiame veide plačiame dubenyje mazgojo medinius šaukštus. Botagu Vainius darbavosi tylėdamas, sąžiningai seikėdamas stiprius kirčius. Žmogų taip vienu ypu pribaigtum, o Juozapui nieko –raitėsi ir šaukė, bet anei žymės neliko.
Pagaliau botagas liovėsi aižęs orą, Vainius atsitiesė, nusispjovė ir atsisuko, iškart atvirsdamas į žmogų.
Atkišo man jis įnagį, kita ranka sugraibė ąsotį ir apsipylęs krūtinę ištuštino vienu mauku.
- Nori? Gali uždrožt kartelį kitą. Žinos kaip pokštaut.
- Ne ne, užteks jam jau, vos gyvas.
Juozapas, paneigdamas mano visus nuogastavimus, kuo žvaliausiai atsistojo ir parodęs špygą nuklibinkščiavo į tvartą, kur, kaip pasiutęs, pradėjo keikti arklius.
- Lupk nelupęs, nieko jam nenutiks. Na nenori tai nenori. Kaip darbai? Eidamas mečiau žvilgsnį, ale trukdyt nenorėjau. Savų rūpesčių iki kaklo, kam dar tave kankint.
Darbai kitais įrankiais ėjo kaip iš pypkės. Pats stebėjausi kiek per dieną nuveikiau. Tad tik kilstelėjau nykštį. Vainius linksmai nusišypsojęs paplojo per petį.
- Puiku puiku. Jei nori prieš valgį nusipraust, už trobos šaltinis yra. Tik neperšalk.
Šaltinio tikrai ten būta. Pamerkus delnus net juokas nebeėmė- ledinis kaip žiemą. Kol nusiprausiau veidą, atvėsinau pavargusias pėdas, oda visai pašiurpo. Bet tokio tyro ir švaraus vandens dar niekada matęs nebuvau. Bet, vis turėjau sau primint, gi ir pats šeimininkas visai kitoks. Ko tada norėt iš miško.
Garsiai prunkšdamas ir šūkčiodamas akimirkai panardinau ir galvą. Ausis užgulė, bet visus dienos rūpesčius kaip ranka nuėmė. Užsibuvau prie jo ilgiau nei ketinau. Dar kelis kartus nusiprausiau, prisėdau trumpam, stebėdamas miegui susiruošusį strazdą. Pamiškėje jaunus medelius atsargiai skabė jauniklių elnių porelė, o akims pripratus prie miško prieblandos, gilumoje pastebėjau ir šernų šeimyną. Kokio tai impulso pagautas, mostelėjau jiems. Šernas atsakydamas kriūktelėjo.
Rami ir graži vieta. Su pasimėgavimu į krūtinę įtraukiau gaivaus oro ir grįžau į trobą.
Ir tuoj pat pasigailėjau dar kiek neužtrukęs lauke.
Šeimininkė sėdėjo tik ant paties suolo krašto, žiūrėdama į lentynėles sutupdytus drobinius užrištus maišelius, Vainius niūriai šaukštu maišė košę, tik jų mažoji kuo ramiausiai kramtė spirgus, kuriuos čia pat gramdydavo iš žirnienės.
- Ne, - ramiu balsu pasakė Vainiaus pati, supdama kūdikį.
- Nu ne prie svečių gi gal.
- O gal kaip tik prie svečių, kad matytų koks esi paikas.
- Guntilda, cit.
Velnias ar ne velnias, bet bobos visur vienodos. Jau seniai tai supratau ir vos supratęs kad artėja audra pasistengdavau dingti.
Bėda ta, kad šiuo metu nebuvo kur dingti, tad tik baukščiai prisėdau ant suolo kampe ir susigūžiau. Ir kaip Vainius nepastebėjo, kad jo pati tik apsimetė rami, o viduje siautėjo kuo tikriausia audra, kuri dabar ir pratrūko. Bent jau aiškiau paliko kieno karštas kraujas tekėjo ir Saulės gyslose.
Šeimininkė ramiai atsistojo, atsargiai nunešė snaudžiantį kūdikį į kambarį ir švelniai paguldė į lopšį.
- Tuoj aš tau pacitinsiu, - eidama link Vainiaus vis kėlė balsą, -tuoj pacitinsiu, kad su langais išlėksi. Tuoj vošiu, atbulas su rėmais išskrisi kaukdamas, tuoj aš tau...
Pačiupo ližę, nes, tiesą sakant, po ranka nieko lengvesnio nepasitaikė ir atsivadėjus vožė Vainiui per kaktą. Tas net pritūpė ir sucypė.
- Kai pacitinsiu, ežiai minkštojoje spirgės, -vožė antrą kartą.
Po kiekvieno smūgio pritūpdavo ne tik Vainius, bet ir aš pats, o jų mažoji kuo ramiausiai spoksojo į šį barnį, lėtai kramtydama žirnius ir spirgus.
- Nu nereikia... gi... svečias..., -stenėjo talžomas Vainius.
- Aš tau tuoj, -eilinį kartą pakartojo Guntilda, mojuodama liže, - atsiminsi, nelabasis.
Nepaisant tokios keistos situacijos, ji tapo dar gražesnė, dar dailesnė. Tarsi pirmą kartą tik dabar pastebėjau kad jos plaukai ne geltoni, o žalsvi, pro ploną baltą odą švietė ryškios kraujagyslės. Laumių laumė. 
Galiausiai garsiai triokštelėjus ližė skilo į šipulius, o su paskutiniu smūgiu Vainius pašoko, pavirto Velniu ir nėrė per langą su visais stiklais. Tik rėmo draiskanos liko kadaruoti. Pranyko jis tvarte tuo užbaigdamas ir visą kilusį triukšmą.
- Tokia ližė, - vos nepravirko Guntilda, rankose vartydama lūžusį kotą.
Giliai įkvėpęs susigūžiau ir išstenėjau:
- Aš naują išdrošiu.
- Ar ne? - nušvito šeimininkė ir stipria ranka trūktelėjo už peties, -na ko tu ten sėdi kampe kaip šuo, eikš, užkask. Kokia aš šeimininkė kad svečio nepavaišinu. Na tuoj tuoj.
Vis dar įtraukęs galvą į pečius atsargiai atsisėdau šalia Saulės, kuri mostelėjo šaukštu palei pat nosį.
- Va taip. Paikas kartais tėtuks būna. Oi paikas. Dabar miegos su Juozapu vienudu. Nu paikas. Sakau tau.
Sparnuotasis žaltys lėtai nusklendė nuo aukšto ir nutūpė ant stalo. Kaiščiodamas liežuvį įsistebeilijo į mane.
- Tu gal toks paikas nesi? - suraukė kaktą Saulė.
- Ne ne, - užginčijau, - tikrai ne. Smarki tavo mamytė.
- Pfff, niekai. Kartą tokį triukšmą pakėlė, oi vėją sukėlė, visus medžius išdaužė, kaime stogus nunešė. Va ten tai smarki buvo...
- Saulyt, kam tu taip, - šypsodamasi nutraukė sugrįžusi Guntilda, - negąsdink svečio.
- Negąsdinu. Pasakoju. Tokį klevą išrovė, -plačiai išskėtė rankas, - tik dar didesnį.
- Paikioja vaikas. Neklausyk tų pasakų, o geriau pavalgyk.
Smarkiai abejodamas ar Saulė tikrai pasakas seka, kibau į karštas bulves su rūgusiu pienu ir agurkais. Ir mintyse vis kartojau, kad jei kiltų noras pasiginčyti su Guntilda, geriau eit galvą į sieną padaužyt.


9 skyrius,
kuriame patiriu tikruosius pirties malonumus


Gulėjo Vainius šieno kupetoje įkritęs papsėdamas pypkę ilgu kotu. Šalimais baisiai dvokiančią suktinę traukė Juozapas.
- O tas?
- Vilko ratai, -pypkės kotu į dangų dūrė Vainius, - o šalia va tas ištįsęs Žaltys... ooo, Girtautai, ateik, prisijunk. Taboką mėgsti?
- Kartais.
Juozapas žvilgtelėjo į mane kur kas draugiškiau  ir pasislinko į šoną. Nugriuvau atbulas į kupetą, nirdamas į tą svaigų šiaudų ir nakties drėgmės kvapą. Toli, ganyklose, garsiai žvengė arkliai, danguje gūdžiai cypė šikšnosparniai.
- Nu negerai kažkaip čia išėjo.
- Niekai. Kartą mačiau kaip seniūną pati taip atvalėjo, kad nuo lovos savaitę atsikelt negalėjo.
Vainius sutikdamas palingavo.
- Nu aš irgi geras. Gal kiek per staigiai pradėjau pokalbį. Galvojau kad susitaikė su ta mintim.
Klausiausi net išsižiojęs, bet Vainius, regis, visai neketino man nieko pasakot. Vienas tik Juozapas reikšmingai atsikrenkštė ir palingavo.
- Tai gal čia dėl manęs vaidai? -išstenėjau ant liežuvio galo kabėjusį ir ramybės nedavusį klausimą.
Vainius vos pypkės iš rankų nepametė. Atsisuko išsižiojęs ir pasukiojęs pirštą prie smilkinio garsiai išsipūtė nosį.
- Lepšis tu.
Norit tikėkit, norit ne, bet tais dviem žodžiais kuo puikiausiai atsakė į mano klausimą. Iškart ramiau paliko. Patogiau įsirausiau į šiaudus, spoksodamas žvaigždes. Tai gyvenimas pametėjo. Tiesiai Velniui į nagus. Tik kažkokie nevelniški tie nagai buvo. O vat jo boba visai kitas reikalas.
Vainius netikėtai atsisėdo, trūktelėjo nosimi. Žvilgt į vieną pusę, žvilgt į kitą. Veidą nušvietė sukta šypsena.
- Gal į kaimą palekiam? Net iš čia užuodžiu kad pirtį kūrena, -  vėl nosimi patrūkčiojo Vainius, - man jau šią naktį vis tiek lovoj nemiegot. Ką sakot, vyrai? Tai pašėlsim.
Palaiminau šį pasiūlymą su dar didesniu džiaugsmu nei Juozapas, baisingai apsidžiaugęs tokia netikėta galimybe smagiai užbaigti vakarą.
Tegul naktis ir buvo šilta, o plaučius spaudė tvanka, bet pirtis dar niekam nepakenkė. Pakvėpuoji karštais dūmais, pečius lipniai gremžia vantos lapai, o po to tiesiai į tvenkinį. Ir vėl kaip naujai gimęs.
Taip norėjau vėl patirti šį beveik pamirštą malonumą, kad net visai neišsigandau Velniu pasivertusio Vainiaus, tapusio dar didesniu bei stambesniu. Juozapas, kaip daręs šimtus kartų, tik strykt jam ant pečių ir spokso į mane.
- Na, ko lauki? -užbaubė atsisukęs Vainius, tvoksdamas į mane pelenų ir ugnies dvoką.
Ar kasdien tenka pajodinėti Velniui ant pečių?
Tik pasistengiau įsitaisyti arčiau kupros, kad jei kas į atgal lenktus ragus įsikibčiau. Vienu šuoliu Velnias perskriejo pusė lauko, kitu- visą mišką. Lėkė jis baubdamas ir kvatodamas, stambiomis kanopomis versdamas jaunus medelius, uodega krėsdamas medžių lapus.
Žingsnį sulėtino tik prie pat kaimo, o sužėravus pirties šviesoms, visai sustojo.
Užimta, ne kitaip. Dūmas iš toli rūko, skambėjo pirtininkų balsai.
Vainius paskutinį kartą subaubė ir vėl žmogumi atvirto, spoksodamas į pirtelę, patupdytą pačioje pamiškėje prie pat kūdros. 
- Na ką, vyrai, bėgte. Tik tyliai, tyliai. Ot smagu bus.
Trauktis nebeturėjau kur, tad pasilenkęs nukurnėjau paskui, slydinėdamas naktinės rasos paliestoje žolėje.
O Vainius vis kikeno, trindamas delnus.
- Oi smagumėlis.
Ir kada gi aš supratau visai pamiršęs apie velnio šposus ir suktumą?
Ogi kai Vainius vėl Velniu pavirto, o Juozapas spėriai nusimetė visus drabužius, likdamas plikut plikutėlis. Plačiai atlapojo aniedu pirties duris ir subaubė nesavais balsais.
O kad užklykė mergos, o kad suriko moterys. Būta tai mat Mergų vakaro, kai jaunąją prausdavo vestuvių išvakarėse.
Vainius su Juozapu tik čiupt vieną, čiupt kitą. O aš, kadangi gana jaunas ir ne tiek daug nuogų mergų matęs, taip ir likau stovėti išsižiojęs. Žinoma, nakties tamsa kai kurias detales paslėpė, bet ir to užteko.
Oi krykštavo visos, oi rėkė nuogos skuosdamos takeliu, net šunys pradėjo skalyt. Matyt pirmosios savas trobas pasiekė, nes sudundėjo ir vyriški balsai.
Matyt ne pirmą kartą Vainius čia lankėsi, nes kaimo bernai susirinko ganėtinai spėriai, kas dalgiu, kas šakėmis ginkluotas.
Juozapas tekštelėjo paskutiniajai per sėdimąją, kuri klyktelėjo labiau iš džiaugsmo, nei baimės, nes buvo pati seniausia ir storiausia. Seneliukas ar ne, bet ranką smagią turėjo.
Nėrėm trise atgal į mišką kvatodami ir juokdamiesi. Tikrai smagumėlis neišpasakytas. Išprakaitavom dar geriau nei pirtyje. Juozapas taip krizeno, kad vargais negalais tik vieną kelnių klešnę pataikė, tad strikinėjo dabar ratu, nerasdamas antrosios.
- Sakiau, kad bus smagu, -šyptelėjo Vainius, regėdamas mano išsišiepusį veidą, - ot gerai užtaikėm.
Tegul bus pasakos pasakomis, bet su Velniu tikrai linksmiau nei su tais pačiais kaimo bernais, kurių didžiausias pokštas būdavo mergų sijonus užversti ar puodynes nuspardyti.



10 skyrius,
kuriame po kaitrios saulės pasirodo ir lietus


Guntilda nesišnekėjo su Vainium nei kitą, nei dar kitą dieną. Valdgyti ruošdavo, bet lėkštės nepadėdavo, kambarius tvarkydavo, bet ratu apeidavo, ūkio darbus atlikdavo, bet lyg kiaurai žiūrėdavo. Tik su manimi bendravo lygiai taip pat šiltai ir draugiškai. Vis paklausdavo kaip jaučiuosi, ar ne per karšta, nepervargstu, rankų nuo skaptavimo ar neskauda. Jei visos šeimininkės taip su samdiniais elgtųsi... nors ne, nesugebu to įsivaizduoti.
Kaip ir jos mažoji, kuri nuolat mane sekiodavo ar atsisėdusi pavėsyje stebėdavo kaip ąžuole ryškėja Velnias. Būta jos be galo smalsios ir užsispyrusios.
- O čia kas?
- Oblius.
- O kam, gi ne lentas darai. O tas?
- Įstrižas kaltas...
- O šalia?
- Pusapvalis.
- Pff, niekai kažkokie. O kodėl tada tą naudoji, o ano va to riesto ne?
Ir taip toliau, ir be galo.
Ar pykau? Nelabai. Kartais suirzdavau, tada į jos nesibaigiančius klausimus atsakydavau kurtinančia tyla, kol neapsikentusi imdavo į nugarą mėtyti kankorėžius. O kartą išbūrė šaltinį tiesiog man po kojomis, nes pasiskundžiau kad šiltoka. Vandens būta tokio šalto, kad dar ir dabar prisiminęs sudrebu.
Ko pyksta Guntilda sužinojau tik po kelerių dienų, kai Vainius, vengdamas pačios žvilgsnio, labai tyliai burbtelėjo:
- Ryt atvažiuos.
Guntilda, nieko nesakydama, ištraukė jam iš panosės lėkštę su žirnienę ir išvertė į lovį kiaulėms. Man gi  įkrėtė stambų sviesto gabalą, kokį turtingas ūkininkas padalindavo per šventes visai šeimynai.
Kaltai žvilgtelėjau į Vainių, bet tas tik liūdnai palingavo.
Visgi Guntilda puolė tvarkytis. Trobą kelis kartus perplovė vandeniu, kuris stebuklingai vis pasipildydavo kibire, iki blizgesio nušveitė langus, patiesė naujas staltieses, į šiukšlių krūvą išmetė senuosius Vainiaus aulinius, kuriuos jis taip mėgo ir padėjo naujas, dar sakais kvepiančias, klumpes.
Ir sukosi taip spėriai, kad, rodos, ne viena, o visas dešimtis moterų įsisuko.
Sustojo tik tada, kai nė dulkelės neliko.
Ir tuo pat metu, giliai miške, sutilindžiavo varpeliai, sužvengė žirgai ir į laukymę išniro kuo tikriausios rogės, tempiamos devynių baltų avinų.
Slydo rogės kuo puikiausiai, tarsi gili žiema būtų. Sustojo tik prie pat trobos ir iš jų išlipo stambus žilabarzdis vyras, pasiramsčiuodamas baisingo didumo šautuvu, kurio buožė buvo apkalta sidabriniais vinimis.
Nusišypsojo jis Vainiui, šiek tiek  linktelėjo santūriai lūkuriuojančiai Guntildai. Skvarbus ugninis žvilgsnis kiek ilgėliau stabtelėjo ties manimi.
- Oi, Vainiau, Vainiau, -sududeno storu galingu balsu, -na ir suskydai, berneli. Žmogus?
- Vienas nebeapsisuku, - suktai šyptelėjo Vainius, modamas svečią užeiti, - Juozapai?
Juozapas pasirodė vilkintis švariais naujais baltiniais, sušukavęs savo barzdą ir net šiek tiek pakirpęs galvos kaltūną.
Vyras kibiomis akimis apžvelgė visą Vainiaus ūkį, paniekinamai trūktelėjo nosimi ir nieko nesakęs, lyg savo namuose būtų, nužirgliojo tiesiai į trobą.
Išsidrėbė ant suolo, anas net subraškėjo, šautuvą atrėmė į sieną ir sunėrė rankas, spoksodamas tai į mane, tai į Vainių.
- Fe. Ė, Vainiau, ar taip tu, khem, svečiu rūpinies? Nepagirdysi, nepamaitinsi?
- Na jau, - kaltai vyptelėjo Vainius ir mostelėjo Guntildai.
- Gana kūdokai čia, tikėjaus bent meitelį paskersi tokia proga, -paniekinamai dantimis blykstelėjo svetys, - o čia... bet, kaip sakoma, dovanotam, khem, arkliui į dantis nežiūrima. Ė, šeimininke, ir karčiosios ąsočio nepamiršk, nes visai nusigalavau kol atsibeldžiau.
Keistoka buvo matyti taip nusižeminusį Vainių. Šnekėdamas net akių nepakeldavo. O šnekėjo apie viską – apie kaitras, galvijus, dalinosi naujienomis, kol stotingasis svetys iš užančio ištraukė degtinės butelį, kurio kaklelį juosė suvertos rūtos.
Va tai tau. Piršlybos. Šiek tiek kitoniškos, keistokos, bet – piršlybos!
- Tai... o  kur gi...?
- Saulė! - toną pakėlė Vainius, - kur tave nešioja?
Mergaitė, traukdama koją už kojos, pasirodė visu gražumu – labai kruopščiai krapštydama nosį. Žvilgtelėjo į motiną, tada į tėvą, metė skvarbų žvilgsnį į mane ir pagaliau įsispoksojo į vyrą, kuris dar plačiau išsišiepė.
- Na žiūrėk tu man, meteliai kiti ir bus visa merga. Jūs ją laistot ar ką, kad taip stiebias? Na, mažoji, ar patinku tau?
- Senis tu, -drėbė Saulė ir apsisukusi nėrė pro duris į lauką.
Guntilda dar kiečiau suspaudė lūpas, Vainius palingavo galva, o vyras griausmingai nusikvatojo – lyg trobos viduje dundulis trenkęs būtų.
- Na nieko nieko, visos anos tokios būna, khem . Atvyksiu trečią kartą, jau paaugus bus, pati supras kas geriau pačiai. Ale auklėti, khem, turėtumėt jau dabar. Kol nevėlu, -kietai pridūrė, - na bet ką aš čia. Galvojat atsibeldė, anei dovanų, anei nieko? Matai, Vainiau, tuos ožius, khem, ir vežėčias? Viskas tavo. O ir šeimininkė nepamiršta. Viduj visokių audinių krūvos pupso. Tad, khem, už tas derybas ir piršlybas. Jūs jau nesijaudinkit, sekantį kartą pagal paprotį piršlys bus, o dabar, khem, kaip išėjo, taip išėjo. Visgi visi mes čia savi. Ar ne.
Pasakė tai kažkaip grasinančiai, piktu baugiu balsu.
Sočiai jiedu valgė, sočiai gėrė. Greit suvokiau matąs patį Perkūną, nes, iš tikrųjų, kas gi daugiau piršlybų pas Velnią vyktų.
Visą likusį vakarą derėjosi dėl kraičio, kol visai apgirtęs Perkūnas didingai prisiekė su pirmąją vestuvių dieną į Velnią tik kartkartėm pykštels, o ir tai tik druska, o Vainius karštai užginčijo, kad nuosavas žentas galįs šaudyti kaip ir kada užsigeidęs.
Lengvai svirduliuojančius, jau visai sutemus, Juozapas riste išrito ir suvertęs į vežimo galą, išvežė tamsiu miško keleliu.
Likau tik aš, besisukančia nuo įspūdžių gausos galva, ir Guntilda, keistai drėgnomis akimis.


11 skyrius,
kuriame sulaukiu neatremiamo pasiūlymo


Neskubėdamas, labai lėtai skaptavau tą ąžuolo dalį, kurioje ketinau pavaizduoti Velnio ragus. Ne kartą ir ne du buvau klydęs anksčiau kai per daug nuriekdavau žievės ar per giliai kirsdavau kaltu. Rodos, smulkmena, o, jau žiūrėk, drožinys visai niekam tikęs.
Atbula ranka nusibraukiau prakaitą ir švelniai brūkštelėjau pačiu kalto galiuku. Sakais kvepianti ąžuolo kamieno sruoga susisuko ir nusiridenusi dilbiu švelniai nutūpė ant žemės.
Patenkintas atsitraukiau ir iš toliau nužvelgiau savo rankų darbą, vis labiau panašėjantį į linksmai išsiviepusį Velnio snukį,
O tada ir supratau esantis ne vienas. Už manęs, šalia alksnio, sėdėjo Saulė, raudonomis nuo verkimo akimis ir bėgančia nosimi.
- Neisiu už to senio, -drėbė ji nespėjus ir prasižioti.
Tik skėstelėjau rankomis. Baisaus čia daikto. Aišku, piršlybos gal labai ankstyvos, bet ar mergai rinktis už ko eis, o ko ne. Ypač kai tavo tėvas pats Velnias. Paaugs, o stiebėsi ne dienom, o valandom, ir kitaip galvos. Gal tikrai ją laistė.
- Neisiu. Pabėgsiu, bet neisiu.
Atsargiai paguldžiau kaltą šalia kitu ant gerai įdervuotos odos krepšio ir pritūpiau šalia, jau iš toli grožėdamasis savo darbu.
- Kvailas senis, -vėl drėbė Saulė ir garsiai trūktelėjo tįstantį snarglį.
Prisiminiau kaip elgdavosi mergos kaimuose. Vienos irgi bliaudavo, kitos nesitverdavo džiaugsmu. Visko būdavo. Viena kita net įsigudrindavo pasprukti, bet kur tu dėsies basa plika? Grįždavo pas išrinktąjį. O paskui jau ir su lazda nebeišvarydavai.
- Va, už tavęs eičiau. O už to senio tai tikrai ne, - įsispoksojo Saulė į mane.
Net kojos sulinko. Betrūko man čia tokių šposų.
- Ar vesi mane?
- Klausyk, -burna išdžiūvo lyg krosnyje išgarinta, - tai kad tu dar maža, o kol suaugsi aš jau toliau iškeliavęs būsiu.
- Greit augu.
Kas tiesa, tas ne melas. Būčiau galėjęs prisiekti kad pirmą kartą čia atvykus ji buvo ne aukščiau man iki krūtinės. O dabar ir pečius siekė, nuo kūno palengva tirpo vaikiškas putlumas, veidas vis labiau panašėjo į Guntildos.
Nusispjoviau. Laumvaikės ir Velnio vaikas. Dyvų dyvas.
- Tu man pasipiršk ir viskas, sukirsim rankom, o paskui jau nebus tėtukui kur dėtis, - laimingai sukrykštė Saulė.
Et, o taip tikėjausi ramiai čia pagyventi, užbaigti darbą ir keliauti toliau. Kad Vainius apgaus ir apsuks net minties nebekildavo. Tiesiog mėgavausi ramiomis dienomis. Net prie naktinio triukšmo įpratau. O dabar še tau boba devintinės.
Regėjau kaip Saulė įkrėtė Juozapui, mačiau kaip ji sprigtu sudaužė ąsotį, kaip basa lakstė stogų kraikais ir nenukrito, kaip kuo ramiausiai įbrido į ledinį šaltinį, tad pasielgiau protingiausiai kaip galėjau- nutylėjau.
- Ko tyli, - skaudžiai kumštelėjo man į petį, - ar girdi ką sakau?
- Nu klausyk...
- Tai sutarėm, -nušvito veidas, kurį darkė tik patinusios akys ir bėganti nosis, - bėgu pasakyt.
Nespėjau jos suturėti, kai vikriai pašokusi nykte pranyko miške. Man beliko tik baimės pilna širdimi sekti paskui. Klibinkščiavau keikdamas visai ne laiku pasipainiojusias piršlybas. Ar negalėjo kaip normalūs žmonės metelius kitus palaukt?



12 skyrius,
kuriame, pats nežinodamas, daugiausiai pridirbu

Nepatiko, oi kaip nepatiko piktas Vainiaus žvilgsnis, tarsi aš asmeniškai būčiau pačias vestuves sugriovęs. Dar pats visai neseniai į mergų pirtį lindo, jaunąja su svita iki alpulio gainiodamas nuvarė.
- Ką čia dabar sugalvojai? -piktai drėbė.
- Pati ji sumąstė, prie ko čia aš, -teisinausi, mindžiukuodamas tarpduryje.
Pati to sąmyšio kaltininkė kuo ramiausiai sėdėjo prie stalo ir smalsiai dėbčiojo tai į mane, tai į savo tėvą.
- O ką, mintis gera, - ramiai įsiterpė Guntilda, - bernas neblogas.
Nežinau katras labiau išsižiojo iš nuostabos – aš ar Vainius. O mane, prie viso to, dar kartą nutvilkė mintis, kad vis labiau grimztu į balą. O ištrūkti negaliu.
- Vis geriau nei tas senis pirdalius.
- Guntilda!
- „Guntilda“, „Guntilda“, -pasivaipė šeimininkė, - irgi mat įsikandai mintį į galvą, kad geresnio jaunikio už Perkūną nebus, pasiskubinai savo dukrą į jaunąsias įpiršti. Irgi mat. Sėdi dienų dienas savo Kalne, audrą sukelia, pagriaudi, papirsčioja, į tave pašaudo ir vėl nosį krapšto.
Tolumoje nusirito griausmo aidas. Vainius net susigūžė. O Guntilda toliau savo varė:
- Galvoji bijau aš jo? Anei kiek. Buvęs nebuvęs jis man. Savo vaidus tarpusavy ir spreskit. O vat mažosios nekišk. Prie ko ji čia.
- O už ko ją daugiau tekint? - suirzo Vainius, - už Juozapo? Tai geriau senmerge tegul lieka. Už žmogaus? To dar nebuvo šiame pasauly. Tokie jaunikiai kaip Perkūnas nesimėto. Gal kiek ir vyresnis. Na ir kas? Aš irgi ne jauniklis buvau kai tave į žmonas ėmiau.
Guntilda tik prunkštelėjo ir, mostelėjus rankšluosčiu, dingo kamaroje. Vainius vėl dėbtelėjo  į mane ir susiraukė. Lyg ką bjauraus pamatęs.
- Tai taip atsidėkoji? Už stogą, už sočius pietus, ramybę ir gerą darbą? Net Velnio žodį daviau. Galvojau va čia tai vyras. O tu.
- O ką aš, -užginčijau, -ko prikibot. Nei aš sugalvojau, nei ką. Reikia mat man kažkokių vedybų, kai ir taip puikiai gyvenu. Į ne savo daržą nelendu. Be to, kur tai matyta – maža mergiotė, o apie vestuves kaip suaugusi šneka, jaunikius renkasi.
Vainiaus žvilgsnis kiek sušvelnėjo.
- Na gal. Nesikarščiuokim be reikalo, -giliai įkvėpė, -visai šito trobos bobos patrako. Bet tu žiūrėk, pamatysiu kad gretiniesi, savomis rankomis suplėšysiu.
Pilvo apačią taip ir nudiegė, lyg karštą akmenį būčiau prarijęs, bet tik atsainiai išsišiepiau.
- Kol ji užaugs, aš jau seniai būsiu už jūrų marių, kitur darbuosiuos. Aš paukštis laisvas – vieną dieną šen, kitą – ten. Pats, Vainiau, žinai. Priskretot kaip vantos lapai. Sutarėm kad ąžuole atvaizduosiu? Sutarėm. Daugiau man nieks nerūpi. Nori, gali kad ir grandine ten prirakint. O man kas. Aš irgi žodį daviau.
Vainius nutilęs susimąstė, tarsi rimtai svarstytų galimybę mane prirakinti, bet po ilgų kelių akimirkų visgi papurtė galvą ir jau visai linksmai į mane dėbtelėjo. Iškart nuo širdies akmuo nusirito.
Guntilda išniro iš kamaros, nešina dubeniu, pilnu negliaudytų žirnių. Ramiai nužvelgė mus abudu ir prisėdo ant suolo krašto.
- O dabar gaudykit vėją laukuos.
- Ką tu čia, boba, burbi kvailystes? -susiraukė Vainius.
- Sakau- gaudykit vėją laukuos. Ir iš kur ji taip keiktis išmoko, -palingavo galva, -tokia maža, o taip keikias. Ar ne Juozapas primokė? Dar išgirsiu iš jo burnos nešvankybę, pati su muilu perplausiu, ilgai čiaudės.
- Kur Saulė? - kažką nujausdamas suvaitojo Vainius, susiimdamas už galvos.
- Kur kur. O bala žino kur ji dabar, -ramiai atsakė Guntilda, - nelabai gražiai iškeikus jus abu dingo.
- Ir nesulaikei? - pašoko Vainius.
Guntilda tik skėstelėjo rankomis, o veide pasirodė kandi linksma šypsena, tarsi visai ne jos pačios dukra pasprukus būtų. O gal tiesiog labai puikiai žinojo kur mažoji nusidangino. Supaisysi čia.
Vainius pašokęs užkaukė, sutrepsėjo vietoje, plūsdamas visus, tiek mane, tiek stalo koją, į kurią skaudžiai susitrenkė koją, garsiai pašaukė Juozapą ir, atvirtęs į Velnią, tiesiu taikymu pro atdarą langą išvirto laukan.
Guntilda ramiai iš ankšties išvertė žirnius ant delno ir susivertė į burną.
- Ot pasiuto, -prajuko, - kvaili jūs, vyrai.
2016-06-26 21:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-04-28 13:24
kakta
apie tvartą įdomiu rašo orwelas, čia nuobodu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-07 15:02
abejojanti
O tęsinys:)?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-11-21 12:13
Sportbatis
Velniai yra gerai. Tai ne vampyrai kokie.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-06 09:21
Aurimaz
Nepatikėsi, Meška... Šuo juodraštį sugraužė :(
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-05 20:34
Meškiukas
Pfff, seniai žinoma kad Aurimaz yra užsislėpęs poetas grafomanas. Kur, šmiki, "trisdešimties norų savaitė"? A? Vėl paslapčiom Maironį ir Kudirką kopijuoji ir talpini į "Poezijos pavasarį". Ak tu, katine katine :( Žodžiu, Valio man.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-05 20:17
Aurimaz
Spora, mano kabinėjimasis prie tokių smulkmenų, plius duotas dvigubas penketas yra dvigubai naudingesni už bet kokį pagyrimą. Autorius PRIVALO jausti šiokią tokią abejonę savo sugebėjimais bei siekti daugiau. Jei visi choru imtų sakyti, kaip Meška gerai rašo, tai būtų kelias į egocentrišką aklagatvį. Aš pats šią abejonę jaučiu nuolat ir tik todėl, kad mano aplinkoje vis dar yra drąsių, savo nuomonę turinčių žmonių. Valio man.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-01 11:22
ČakoPelėda
Kūrinys puikus ir nusipelno tik pačių aukščiausių vertinimų.

Man asmeniškai tos kelios , matyt per skubėjimą paliktos klaidelės, absoliučiai netrukdė. Užkliuvo tik viena smulkmena: kas kelias pastraipas pasikartojantys priminimai, kad Vainius – velnias, juk jau ankstesnėje dalyje supratom :D

Visgi įsikūriau paties Velnio namuose.
greitai priprantu prie lazdos ar paties Velnio.
O turint omeny kad ir pats Vainius buvo Velnias...
Tiesiai Velniui į nagus.
Ar kasdien tenka pajodinėti Velniui ant pečių?

Na ir visi tie "atvirto į patį velnią", "vėl velniu pavirto" – velnias, velnias, velniaus...Galų gale, juk galima bent kartelį pakeist kipšu, nelabuoju ir pan., ar ne...?

Sėkmės kūryboje!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-01 09:58
pikta kaip širšė
Nu nebent „giliai šiknoje“, Aurimai, nebent šiknoje... nes „gilų vakarą“ kuo puikiausias išsireiškimas ir nereikia čia nieko keisti.
Bet ot draugas. Negi sunku pasakyt Meškiukui, kad puikiai darbuojasi? Būtinai nori kokių špilkų prirankiot?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-01 08:25
Aurimaz
"buožė buvo apkalta sidabriniais vinimis" - vinys - mot.g. Taigi - sidabrinės/sidabrinėmis

"Patį Vainių sutikau tik gilų vakarą" - tavo laiko aplinkybė neatsako į klausimą KADA - giliai vakare.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-27 10:02
bebalsė
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-26 22:57
ieva3003
tikrai gerai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-26 22:14
zeit
man patinka tavo skyriai
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą