Šilas

Šilas

Prieš trisdešimt metų eidamas Skuodo gatve, vienoje pusėje tolumoje matydavai Kapų gatvę su vadinamomis "davatkų" trobelėmis. Atsiremdavo ji į kapines, o gerokai toliau už Bartuvos slėnio kyšančiais Baksčių, Bibiliškių, Udralių kaimais. Kitoje kelio pusėje tęsėsi gana nykoka lyguma, toli, jau Miesto Kalniškėse  į horizonto liniją pakylanti nuožulniu kalnu, pačiame viršuje užsibaigianti dantyta nebeįžiūrimo miško linija. Ta pusė buvo mūsų mažiau tyrinėta, nes ten buvo rytai, o kuris vaikas kelsis anksti rytą, kai teka saulė, kad galėtų pamatyti, kas ten tolumoje, kur "žemė prigauna dangų"? Visai kitas dalykas davatkynas. Jį pažinojome kaip savo penkis pirštus, nes saulėlydis eidavo į pat mūsų būnamosios trobos langus. Rudeniop, žvelgdami į tą pusę, giliai atsidusę išdauždavome:
- Veizėkit, kur ta saulė jau atėjusi, o kur leisdavosi vasarą? Ana ten, ties Kleviniu Paulausku...
Buvo keletas Paulauskų, ir skirdami vieną nuo kito, žmonės juos vadindavo pagal tam tikrus sodybų požymius. Klevinis - tai tas, kurio kieme augo aukšti klevai. Horizonte įsirėžę į padangę jie žymėjo vasaros vakarų toliausią saulės atsitraukimo tašką.
Bet ir ana, rytinė kelio pusė, nebuvo jau tokia visai nežinoma. Žinojome ir ją, bet daugiau iš reikalo, o ne iš smagumo.
Dar seniai, seniai, vėliau ta tradicija buvo užmiršta, pasibaigus mokslo metams, mūsų mokykla ruošdavo žygį į Apuolės piliakalnį. Žygis ir prasidėdavo kiek paėjėjus dabartine Skuodo gatve ir pasukus vadinamuoju Genesiu - duobėtu šunkeliu į rytus. Genesio vardas, aiškino mums mama, atsirado iš to, kad šiuo keliu į šilą ganytis buvo genamos žydų karvės, kiti gyvuliai. O jau pats šilas buvo vadinamas Žydų ganyklomis. Už kokio kilometro šunkelis šakojasi į dvi kiškas - Miesto Kalniškių ir Giršinų - Arslos. Mes į piliakalnį pasukdavome antrąja atšaka, kuri ir eidavo beveik lygiagrečiai, senajam Mosėdžio - Skuodo keliui. Nuo Genesio į dešinę driekėsi gražus šilas, į kairę - taip pat, bet jau ne toks įspūdingas, nes mosėdiškiai ir nevotiškiai atkakliai, su žemaitiška ugnele - rėžis po rėžio - skverbėsi į jį: raudavo viržius, išnešdavo ant savo pečių begales akmenų ir po truputį įtręšdami, atgaivindami šią žemę, paversdavo ją tinkama auginti rugiams, miežiams, bulvėms... Ne visada tas darbas buvo vaisingas. Į Nevočių pusę, kol dar mokėmės vidurinėje mokykloje, beveik pačiame šilyne kiūksojo nedidelė Daniaus trobelė. Kiek bevargo jis su savo sūnum ir dviem dukterimis, nieko gero neišėjo - nederlinga žemė ir vis besiskverbiantis į ją iš visų pašalių viržis išvarė juos ieškotis laimės kitur. Po kelių metų vargais negalais atkovotoji dirva vėl pradėjo apeiti kieta briedgaure, viksvažole, kurią po truputį iš kraštų pradėjo užimti ir stelbti viržis. Kur dar liko laisvesnės vietos, iškėlė ir išskleidė į saulę šakas epušė, blindė...
Kitoje Genesio pusėje šilas buvo brandesnis ir didesnis - į plotį ir į ilgį tęsėsi 2 - 3 kilometrus ir užsibaigdavo jau gerokai pabėgėjęs į Miesto Kalniškių kalvą. Viržiai augo kupstais susipynę į kietas šluotas. Kur jų mažiau, tarpuose, švylavo rudagalvės viksvos, žemos briedgaurės, raudonasis eraičinas ir kita menka žolelė. Kai kur, pramaišai su viržiu ir net kiek jį nustelbdami šakojosi ir vešėjo vaivorai, žemesnėje vietoje, šlapesniais metais permirkęs, pageltęs ir vos gyvas žemuogės kerelis. Bet niekur negalėsi rasti švaresnės ir puikesnės uogos, tik tiek, kad ji maža, prikepusi prie taurėlapių, vos ant danties pataikoma... Tarp šilo viržynų vienur kitur galėjai apeiti nedrąsų, tošių atplaišomis atspurusį, gerokai pridususį ir bemaž nugeltusį berželį. Kiek drąsiau čia šlamėjo drebulės, augo viena kita blindė. Nebijodamas šilo, kur prie gilesnio prūdelio įsitaisęs, vigadijosi karklas. Jam patinka sausėlesnė vietelė, bet kad šalia telkšotų net karščiausią vasarą neišdžiūstantis vanduo ir kad jo per visus aktyvios gyvybės mėnesius galėtum plempti iki soties.  Bet ir jis pasirinkęs čia augti, turėdavo gerokai pakovoti su rajomis ir atkakliai besiskverbiančiomis viržių šaknimis, kad galėtų gauti maistmedžiagių nors ir negausiems savo lapams išmaitinti, medienai auginti ir šakoms storinti.
Tik retmečiais, kai vasaros saulė jau pasiutusiai įsisiautėdavo ir po keletą mėnesių iš eilės nei vakaris, nei šiaurvėjis neatnešdavo nė vieno lietaus debesėlio, tik tada šilas išsausėdavo, viržių lapai sukietėdavo į traškantį pušies spyglį ir, kam nors užkliudžius juos, lūždavo perpus ir krisdavo į tarpušakiuose susipynusius voratinklius arba tiesiai ant dulkančios žemės. Menkoji žolelė dar labiau pašiaušdavo pageltusius ir apdžiūvusius jau plonom adatėlėm virtusius arba susisukusius į grąžtelį lapelius ir taip, tarsi ežiukai pasipūtusios, jos kęsdavo sausvėjį ir alinantį saulės karštį... Neprarasdamos vilties jos užsispyrusiai kiurksodavo įsikabinusios į įkaitusią žemę ir laukdavo bene kame nors sugrumės perkūnija ir gaivus vasarvidžio lietus pagirdys, šiaip jau retai to gero pritrūkstantį šilą.
Šilo žemė pabalusi ir nederlinga, trūksta jai raudonojo molio riebumo ir kraujo. Baltasis molis sumišęs su smėliu, nuo vandens pertekliaus net pamėlęs. Kai per šlapią šilą važiuodavo ratai, jie klimpdavo, nes vejelės bemaž nebuvo, o smulkioji žolelė įminta į trydmolį arba jame nuskęsdavo, arba sudžiūdavo, retai kada begalėdama atsigauti ir vėl išaugti. Ratai garsiai gragėdavo, nes čia pat paviršiuje buvo daugybė didesnių ir mažėlesnių akmenų. Ir po šilo augalijos šaknimis, kurios nueina į žemę keletą metrų, ir ten buvo saugomas didžiulis akmenynas. Visokiausio dydžio, spalvų, kontūrų, vidinės tekstūros ir paviršinio rašto. Nusimananti akis iš tų akmenų galėjo kurti įvairius natūralius statinius, naudoti juos paminklams ir visokiems pastatams statyti. Stačiai ir neperdedant galima sakyti, kad ši molio žemė buvo pilte pripilta akmenų ir niekas kitas to padaryti, žinoma, negalėjo, kaip piktoji dvasia - velnias.
Virš Žemaitijos laukų skraidęs velnias ir ne tik vien didelius akmenis tąsęs ir kur pakliuvus mėtęs, bet ir neapsakomo dydžio maišais, tokiais, kad visas šilas būtų įtilpęs, nešė ir vertė, nešė ir vertė - tik šitaip galėjo būti supilti tie akmenynai ir aprausti nestoru šlyno sluoksniu. Akmuo, šlapias šlynas ir viržis, kaip geri sugyventiniai - lydėjo vienas kita daugelyje Žemaitijos laukų ir iki pat "grabo lentos". O tą "grabo lentą" darbštieji ir kūrybingieji žemaičiai šiems sugyventiniams ištiesdavo tada, kai išplėšdavo šilą, suardavo žemę, gerai patręšdavo ir užsėdavo ją. Žinoma, prieš tai iškasę griovį, kad nutekėtų paviršinis vanduo.
Pavasarį šilas nubusdavo iškart, kai tik kauburėtos viržynų viršūnės, plieskiant vis kaitresnei saulei, pramušdavo sniego pusnis. Greitai, praėjus tik kelioms dienoms, į naktį dar paledėjantis, nors jau vos ažūriniu tinkleliu besilaikantis ant viržių viršūnių sniegas vis labiau netekdavo savo galios. Jau visai priešpiet, kai drungnas vėjelis palįsdavo po juo ir nedrąsiai judindavo ir budindavo dar tebemiegantį viržio liemenėlį, jis vis dar turėdavosi įsitvėręs mažųjų šakelių ir storųjų kamblių. Bet drąsiau pūstelėjus pavakarės šiltam vėjeliui ir saulei karščiau spūstelėjus, viržynai palengva atgydavo ir tada plonytis ledo kiautas aižydamasis ir skimbčiodamas virsdavo smulkiais švytinčiais kristalais ir galutinai tirpdamas byrėdavo ant žemės. Tada saulė ir vėjas dar uoliau imdavosi savo pavasarinių darbų ir greitai visas viržynas, jau nusimetęs baltą sniego apsiaustą, supilkuodavo, laisvai sujudėdavo, atsišviesdamas nespėjusiame į žemę susigerti ar vagelėmis nubėgti pavasario vandeny... Su pirmaisiais šilto vėjo gūsiais, su šilo nubudimu, po jo platumas pasklisdavo pempės - "sveiki - gyvi", vyturio - "čyru - vyru". Ir tas nerimastingas  pavasario paukščių siūbavimas virš šilo, kurį mes aiškiai matydavome eidami Skuodo gatve, jau be jokių abejonių pranašavo, kad šilas atgijo, kad greitai čia sujudės tikras pavasaris...
Jis atskriedavo ant savo sparnų nešinas visaapimančio atgijimo ir judėjimo, spalvų margumo, begalinių kitėjimų, kuriuos į savo žaliąjį žemės sąsiuvinį rašydavo pavasario, vasaros ir rudens mėnesiui... Kiekviena diena, kiekviena savaitė smelkėsi iš šilo platumos į pasaulį, savo garsu, savo švytėjimu, savo viltimi ir savo tikruoju materialumu, besiveržiančiu ir bebręstančiu tolimesniam buvimui ir gyvenimui. Ir kokia darna, koks sutikimas ir sutarimas sklido iš šilo padūmavusios lygumos, iš bežydruojančio aukštai dangaus, iš vėjelio dvelksmo, iš žmogaus, kuris čia ganė gyvulį arba arė netoliese išplėštą lauką...
Tikrasis pavasaris pirmiausia suribuliuodavo seklioje ar gilesnėje šilo balutėje, vėjo bučiuojamas ir geltonais zuikučiais atsišviesdamas balos dugne, jos lėnuose krantuose, tavo, stovinčio šalia, veide... Ir tada jau net naktys nebedrįsdavo grybštelėti žemės paviršiaus ar liauno daigelio balta šalnos letenėle, tada jau visa šilo gyvastis įnikdavo linksmintis ir dūkti. Ir tas buvo girdėti toli toli - lygiuose mėnesienos nusidabrintuose laukuose, Skuodo, ir ten, alkūne nusirietusioje Šačių gatvėje. Labiausiai sklinda skambiai tarškantis žaliųjų varlių rypavimas. Ne vienos, ne dešimties, o, tikriausiai, kelių ar net keliolikos šimtų. Atrodė, kad koks ginkluotas ten pasiuto, ir eina per ausis mažų kulkosvaidžio šūvių papliūpos - į ten ir atgal, į kairę, ir į dešinę, į dangų ir į žemę. visur, kur tik užmatai ir užgirsti, kiek tiktai tavo supratimas gali aprėpti... O mėnuo tik šviečia, tik šviečia, nakties šiluma glosto žemę ir vandenį, tik judina, tik skatina - nagi jūs, ten dar garsiau, dar sodriau, dar ir dar... Išlįskite iš maurų, atsistokite kur geriau - nei gandrų, nei ko yra - ir tarškinkite iš paskutiniųjų, kiek jėgų beturite... O tų, žinoma, nė raginti nereikia. Pasikorusios kur ant didesnio pagalio ar karklo šakos birbina, kad net miela klausytis ir taip varo iki pat saulėtekio ir dar ilgiau... Tai pasaulio smagumėlis, nė įsivaizduoti negalėtum...
Dar toms gerai neįsisiūbavus, kažkuriame karklo krūme arčiau vandens prigludusi tyru ir sodriu balso plazdenimu atsiliepia lakštingala. O jau balso vingrybė ir tyrumas, tau pasirodo, kad iš drėgnų krūmų ir šakų, iš to plataus nakties šilo sklinda pačio dangaus muzika. Ji sklaidosi aplinkui, spindinčiais siūlais nusitęsia iš pačių tolimiausių spygleliais mirksinčių žvaigždžių. Kaip Šimonio pasakiški ir šilti akmenys, sustoję čia, dar nepradžiūvusiuose laukuose. Juos žmonės sustūmė į lauko pašalį ir jie savo sunkiomis kupromis puikiausiai įsiliejo į šios mėnesietos nakties šurmulį, kaip ir tie apsnūdę krūmai, gyvybės sulčių kupini viržiai, varganos žolės želmenėliai... Sustojai ir klausykis valandą, dvi ir neprailgs tau laikas, nes kiekviena sekundė ir minutė kupinos vis kitokių aidų ir garsų, vis kitaip mėnulis guldo ant žemės medžių ir namų šešėlius, vis kitaip pražįstantį sidabrinį ir neįmatomą šiaurės padangės švytėjimą, vos vos jaučiamą žemės naktinį padūmavimą...
Šilas, jeigu tu ne aklas, pavergdavo žmogų ir saulėtą dieną, kai po laukus siausdavo ir blaškydavosi aiškiai perregimas ir sausas vidurdienis. Kad ir aname įlinkėlyje, kur įsaulėje jau kelia į erdvę savo geltoną apvalų, gražiai ir simetriškai iškarpytą žiedelį vienagraižė vanagė. Ji nepaprastai taupi ir galinti žydėti pačiose prasčiausiose vietose: lapeliai ir palyginti ilgas stiebelis apžėlę smulkučiais plaukeliais, kad tyrojo vandenėlio, kuris padėjo jai pabusti ir išsitiesti, taip sau, be niekur nieko, neišnešiotų dienovidžio saulėkaitoje klajojantys šilti pavasario vėjai. Čia pat ir iki kvaitulio žalia ankstyvoji viksva, kurios viršūnėlėje liepsnoja gelsvai rausva vilionė, kviečianti pasmaguriauti gausiomis žiedadulkėmis kaip juodas žaibas ore nardančią didžiąją musę ar kurį kitą praskrendantį vabzdį. Šalia jos ir daug santūresnė šilinė viksva, kurios rudąją varpelę puošia vos įžiūrimi gelsvai žali kuokelių karčiai, ir pirštuotoji viksva, papuošusi savo viršūnėles žalsvų kuokelių žvaigždelėmis. Jau ir katpėdė  į saulę iškėlė gelsvai rožines letenėles, ir nedrąsiu violetiniu žiedeliu virpčiojanti vėjely ir besistebinti šilo ošimu pelkinė našlaitė, ir plaukuotasis kiškiaragis, nedidelėmis puokštelėmis išskleidęs šešiakampes rudo žiedo taureles. Kiek paėjėjęs prie dirbamos žemės lauko pakraščių, kur žemė derlingesnė ir užtektinai vandens, surasi visą žemę nusėtą geltonomis pilnavidurio šalpusnio žiedo geltonomis  taurelėmis. Jos tarsi maži žiburėliai gražina dar nevisai pabudusią ir šlapumu pritilžusią pavasario žemę ir, kaip indiška rožės kvapų pustyklė, atiduoda pavasario vėjeliui savo gardų aromatą. Pavaikščiojęs po šilą atrasi ir visokių kitokių mažesnių ir didesnių varpinių žolelių - vikšrinių ir net vieną kitą jau skiriamą prie kultūrinių varpinių - bet didžiausias šilo papuošalas ir matomiausias augalas buvo viržis.
Viržis auga ten, kur galima sakyti, nebegali augti niekas kitas - kur per šlapia, per sausa, per kieta, per plona paviršinės sukultūrėjusios žemės ir pilna ji prisikaupusi didesnių ir mažesnių akmenų, kur labai nederlinga. Viržiui ir čia gerai, ir auga jis, kaip sakoma, pasišokėdamas ir pasibėgėdamas į šonus. Tai krūmas - ne krūmas. medis - ne medis, žolė - ne žolė. Daugiametis, sumedėjęs, ir žiemą, ir vasarą - žalias (tik pamanykit!), neaukštas, į antrąją vasaros pusę pasrūvantis violetinių žiedų gausybe. Tada šilas pakvimpa ne tuo ievos galvą sukančiu, bet švelniu, vos vos suvokiamu, nelyginant prancūziški kvepalai, aromatu. Pasikeičia šilo spalva, ji liūliuoja ne vien juodu žalumu, bet ir rusvo žiedo šilkiniu švytėjimu. Suskrenda į šilą viso pasaulio (žinoma, mosėdiškio) bitės, kamanės, plaštakės ir kiti vabzdžiai ir geria tų mažų žiedelių nektarą. Jis tirštas ir skanus, labai tinka ne tik vabzdžiui, bet ir, ypač apsėstam ligų, žmogui. Žiedais aplimpa ilgesnės ir trumpesnės viržių galūninės šakelės. Įsižiūrėjęs iš šono ir niekur neskubėdamas, suvokdavai - visai ne viržynas tįsojo abipus Genesio, o violetinėmis liepsnelėmis užsiplieskusi nederlinga ir akmenuota žemė Tai savo pasiutimą ir pergalę dainuojantis amžinai, kaip ir jūra, šėlstantis, viską apimantis, visur įsitvirtinantis gyvenimo medis. Didžiojo gyvenimo, atėjusio iš toli ir toli eisiančio - taip savybingo mūsų žemei, gairinamai saulėtų vėjų, girdomai debesio lietų, laikančiai ir brandinančiai ant savo delno kiekvieną želmenį, kiekvieną gyvūną, kiekvieną skraidantį, einantį ir plaukiojantį padarą...

                                            *    *    *

Bet viso to jau nebėra, ši Mosėdžio žemė paversta pievomis ir ganyklomis...
Žmogau, tu nori būti turtingesnis ir tam norui ribų nėra. Bet visada pagalvok, ypač žengdamas didesnį - ar nėra šis žingsnis į, po truputį vis atsiveriančią ir didėjančią, pasaulio įvairovės mirties prarają?