Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Meškiukas Meškiukas

Paslėptas miškas (1)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


1 Skyrius,
kuriame pasakotojas yra klausytojas


- Kur tu, krupi, lendi, - subarė tėvas ir ne tiek paspyrė, kiek koja pastūmė artyn lendantį katiną.
Motina labai dažnai priekaištaudavo-  esą tą rainį jis labiau ir už vaikus myli. Kur nemylėsi tokio – ne tik geriausias peliautojas visame kaime, bet dar ir šuns charakterį turintis – prie durų pasitikdavo, iš žingsnių kaimynus pažindavo, nuolat ant palangės tupėdavo, stebėdamas visus praeinančius ir ateinančius. O be viso to ir tėvui kojas šaltomis naktimis šildydavo.
Tad ir dabar jis tik truputį pabėgėjo į šalį, užrietęs uodegą, esą nepyksta, viskas tvarkoje, taip turi būti, dėmesį atkreipė ir užtenka. Galima ir savais, katiniškais, reikalais užsiimti.
Tupėjo rainys dabar prie alkieriaus durų ir susidomėjęs stebėjo, kaip tėvas, atmetęs vieną koją į priekį, kitą įrėmęs į suolą, neskubėdamas drožė naujus dantis grėbliams. Motina vis paburbėdavo kam tiek daug reikia, ne tik visus kaimynus, bet ir gretimus kaimus apdalintum tais dantimis, o tėvui tos kalbos kaip vanduo nuo žąsies. Papurtydavo galvą, pagūžčiodavo ir vėl už peilio. Maža kas. Pravers.
- Štiš, bjaurybe, - Ada, pas mus mergaujanti jau trečius metus, mostelėjo šaukštu katinui po nosimi, - štiš.
Tėvas nuleido peilį ir piktai dėbtelėjo į Adą.
- Tu čia man tuo šaukštu nemojuok ir Rainiaus neštišink...
Nespėjo jis užbaigti, kai katinas tik šast ir atsidūrė ant palangės, nosį priplodamas prie pat apšalusio stiklo.
- Nu čia dabar kas tokiu oru.
Durys gailiai girgžtelėjo ir  truputį prasivėrė, vidun įleisdamos sniego, ledokšnių ir liesą kaip kuolas senuką.
Taip taip, dar tada buvo tie laikai, kai niekas durų nerakindavo ir net minties tokios neturėjo. Ką ten vogsi, jei kiekvienas šuo tave pažįsta? Puodynes? Drobes? Dalgius ir grėblius iš jaujos? Tą didžiulę krūvą grėblio dantų? Motina tik apsidžiaugtų, pati į skepetą surištų.
- Tegul bus palaimintas, - sududeno senolis ir vikriau, nei galėjo pasirodyti iš jo stoto, užvėrė duris ir kiek susigėdęs dėl į vidun įnešto sniego neramiai patrepsėjo vietoje.
- Per amžius, -neskubriai, kaip iš miego pažadintas senas lokys atsakė tėvas ir reikšmingai dėbtelėjo į mūsų motiną.
- Ada.
Nuolat stebėdavausi kaip motina vienu žodžiu, lūpų kryptelėjimu ar tiesiog povyza sugebėdavo viską pasakyti.
Ada, palikusi šaukštą kur sėdėjo, tuoj nuskubėjo klėtelėn.
- Tai sėskit, nestovėkit. Turbūt šalta lauke, spigina, - šnekėjo motina, viena ranka vilkdama senolio kailinį paltą, kita vesdama jį prie stalo.
- Šalta, - nesiginčijo nelauktas svetys.
Man, dar mažam vaikui, jis atrodė kaip pats paprasčiausias valkata, kurių ypač daug susirinkdavo turgaus dieną, ginčydavosi su tvarkdariais, kaulydavo vienos kitos monetos ar tiesiog šiaip keldavo sumaištį. Aptriušęs paltas, susiraizgiusi ir tanki barzda, sausa stora uosinė lazda. Bet nuo šio nesklido gaižus prakaito ir alaus kvapas, o ir rūbai, nors sulopyti, bet tvarkingi.
- Iš kur čia taip?
- Ai nuo ten, - neaiškiai mostelėjo senolis, - negalvojau sustoti, bet taip pustyti  pradėjo, kad nori nenori, - kažkaip gailiai ir negrabiai skėstelėjo rankomis.
Kaip pritardama, pūga taip trenkė į langą, kad visa troba sudrebėjo.
- Ne tokiu oru lauke būti, - pamokomai sududeno tėvas, pagaliau į šalį padėdamas peilį ir grėblio dantis, -atšilt reikėtų, - reikšmingai žvilgtelėjo į motiną.
- Ada! Kur tave nešioja?
- Tuoj gi, - spygtelėjo merga iš tamsos, - kas vėl čia kuitės?
Motina užvertė akis į viršų ir sunkiai atsiduso.
- Gal neranda, tu pažiūrėk, šeimininkė tai ne ji, - storesniu balsu, nei įprastai vėl sududeno tėvas ir atsisėdo šalia senolio ant suolo. 
- Taip taip, - grubiai atsikirto motina, - pilna čia šeimininkių, o kai tik reikia, viena palieki.
- Nu ne prie svečio, - taikiai atsakė tėvas ir mirktelėjo senoliui.
Dar truputį patrypčiojus vietoje, motina visgi įlindo į kamarą, iš kurios tuoj pat atsklido prislopinti moteriški balsai.
- Moteriškos, - šyptelėjo tėvas ir persibraukė ūsus, - tai sušilti reiktų. Šalta žiema.
- Viena šalčiausių. Nors buvo šaltesnių.
- Nepamenu, - apgailestaudamas burbtelėjo tėvas ir ant stalo lyg iš niekur atsirado stiklinė, - bet sušilt reikia, - jau kelintą kartą pakartojo.
Nespėjo motina ir grįžti, kai vyrų skrandžiuose pranyko dvi stiklinės skaidraus skysčio. Ne kartą mane motina kamantinėjo kur tėvas slepia „tą bjaurastį“, o aš ne kartą vis kartojau, kad nemačiau, negirdėjau. Juk tėvo ranka sunkesnė, tai ir lupdavo skaudžiau. O tą slėptuvėlę po lenta už suolo žinojo tiek Ada, tiek bernas Bartys. Jie tylėdavo, o tėvas apsimesdavo nepastebintis kad kartais butelaitis kiek nugaruoja. O ir motina pyko tik tam kad pyktų. 
Pagaliau moteriški balsai nutilo, grįžo abi įraudusios kaip po pikto ginčo, ant stalo atsirado kastinio, jau atšalusių bet nuo to tik skanesnių bulvių, šiek tiek duonos.
Motina reikšmingai trūktelėjo nosimi, bet nieko nesakius atsisėdo prie pečiaus.
Senukas daug nesispyriodamas prisitraukė lėkštę ir ėmė kapoti bulves, užkąsdamas duona taip, lyg visą mėnesį nieko burnoj nebūtų turėjęs.
- Tai kas geresnio pasauly?
Nutilo net Ada, vis dar pakuždomis besiginčijusi su motina. Naujienos visada laukiamos, o ypač tokią sunkią žiemą. Ištempiau ausis ir aš, pasislinkau arčiau. Tik katinas liko ištikimas savo postui prie apledėjusio lango. Uodegos galiukas tik vakst vakst į šalis.
- Bažnyčia sudegė.
- A nejaugi?
- Taigi, visi gesino, nieko – iki pamatų supleškėjo.
- Čia kur? -suraukė kaktą tėvas.
- Grobliuos. Per turgaus dieną berną papjovė.
- Vajetau, - sudejavo Ada, susiimdama už širdies.
- Peilį bakst pašonėn. Ar tai mergos, ar alaus nepasidalino, tik žiūri – guli paplūdęs kraujais ant žemės, tik putos pro dantis eina.
Motina persižegnojo ir palingavo galva.
- Būna, - svariai atsakė tėvas, - alus į galvą muša, o tada tik žiūrėk. Tai toli teko pabuvot.
- Visą žemelę išmaišiau, - šyptelėjo senolis, - skersai išilgai.
- Ir istorijų visokių žinot, - pagaliau radau progą įsiterpti ir aš.
Tėvas piktai caktelėjo liežuviu. Jį labiau domino tokie kraupūs dalykai kaip kruvinos bernų muštynės, plėšikų žygiai, kas kur ką apgavo, kas nukentėjo. Nuolat kartodavo kad pasakų mažas būdamas atsiklausė.
O motina net gi labai pritariamai į mane žvilgtelėjo.
- Tai kad mano visas gyvenimas istorija, - kažkaip ir liūdnai, ir didžiuodamas atsakė senolis.
- Tai ir pasakokit, - įsiterpė motina, - nėra čia mums apie kraujus ir peilius klausytis, paskui prisigąsdini, duris suolu užsistumi. Ar ne, tėvai.
- Tik nereikia, - balsą pakėlė tėvas, - tada čia tie visokie bastės, visi prisibijojo. Ne dėl savęs, o vaikų prisižiūrėjau.
- Taip taip. Tai pasakokit, pasakokit, jei nepavargęs. Ada, atnešk.
Tėvas atkuto ir vienu mirksniu atleido visiems viską ant stalo atsiradus buteliui, kurį motina tik tam tikromis progomis leisdavo atidaryt.
- Kad jau prašot, galiu kad ir  iki ryto pasakot, - nesiginčijo senukas, - tik tos mano istorijos vaikiškos gal šiek tiek, nerimtos.
- Ką jau čia, -sutikimą davė ir tėvas, dosniai pildydamas stiklines, - tiesą mano pati sako. Paskui mažieji prisiklauso, naktimis šokinėja. Kiek čia tepraėjo, patys tokie buvom, kerdžių už barzdos tampydavom. Ane, motin?
Senukas kinktelėjo galva ir atsikrenkštė.



2 Skyrius,
kuriame dukart lipama į tą pačią balą


Nuo pat mažens mėgau drožinėti medį. Tikdavo bet kas – sudžiūvusi šaka, lentos gabalas, net skiedra, tik duok. Mano rankų ir aštraus peilio dėka, kurį išmokau gerai pagaląsti anksčiau, nei šnekėti, viskas virsdavo velniukais, žalčiais, paukščiais, gyvūnais. Pragudęs galėjau išpjaustyt iš lentos medžio šaką su kaip gyvais atrodančiais lapais, kas jau pats savaime buvo didelis mokslas.
Ganau karves, o rankose peilis, šluoju seklyčia, o jau akimis ieškau pakankamai gerai padžiūvusio šakigalio.
Kaip tėvai manęs nelabai mylėjo, esą buvau niekam tikęs, tai ir aš jų labai nemėgau, kaip ir penkerių seserų ir dvejų brolių. Tad vos ištaikęs progą, sutaupęs kelias monetas, iškeliavau kur akys veda. Vienur piemeniu pabūdavau, kitur, žiūrėk, vienkemy kokiam ūkininkui pagelbėdavau, o nepatikdavo- keliavau toliau. Tiko ir patiko man toks gyvenimas. Laisvas, nuo nieko nepriklausomas. Taip sakant- pats sau ponas.
Kiek ūgtelėjęs supratau, kad daugiau naudos turėsiu iš peilio rankose, o ne botago. Iš pradžių juokdavosi visi, bet paskui net mušdavosi, kad tik vienam tvoros vartus išdrožčiau, kitam langines, žiūrėk vienai šeimininkei reikia gražių šaukštų, o kitai – kad ližės kotas kaip žaltys atrodytų. Juokas juokais, bet net kiek praturtėti sugebėjau, nors dažniausiai man atlygindavo maistu ir grūdais.
Gražus gyvenimas prasidėjo ir pasibaigė kai ilgiau apsistojau viename kaime, toli nuo didžiųjų vieškelių, mažai kam žinomu Smilgaičių vardu.
- Girdėjau gerai peiliu darbuojiesi, - užkalbino mane pasiturintis ūkininkas, - išdrožk gražią lazdą, nepasigailėsi. Stogą ir pavalgyt gausi.
Lazdą tai lazdą. Suradau storą uosinę šaką ir išdrožiau ant jos linguojančius klevo lapus.
Bet pamatė tokią grožybę dar vienas ūkininkas, ano brolis. Paprašė kitokios lazdos,  gražesnės, nors lazdos gyvenime nereikėjo ir žiūrint į jo sveikata trykštantį kūną nebūtum pasakęs kad gali kada prireikti.
O tada ir prasidėjo.
Vienam pirkios vartus, kitam – klėties. Vienam puodynę, kitam – šaukštų rinkinį. Būdami broliai jie vienas su kitu sutarė kaip šuo su kate, bet kuo daugiau abiems padėjau, tuo labiau, kažkodėl, jie pyko ant manęs.
- Ar aš tau ką blogą padariau? - paklausė šlubasis brolis.
- Darbo trūksta, kad pas aną bėgioja? Duosiu darbo, - ne žadėjo, o grasino sveikasis brolis.
- Tu man žiūrėk, kad kojos ten nekeltum, - priminė šlubis.
Kai tik suvokiau, kad mano nerūpestingas gyvenimas gali netrukus taip ir pasibaigti, pasiskubinau dingti. Kiek apgailestaudamas atsisveikinau su šlubojo brolio merga, žadėdamas grįžti ir ankstyvą skaistų rytą, krepšį prigrūdęs duonos, sūrio ir nukniaukęs  gana neprastas kelnes, nukurnėjau laukais tolyn.
Būtent to man ir trūko- laisvės ir vienatvės. Per ilgai užsisėdėjau vienoje vietoje, tad dabar, žygiuodamas dulkinu keleliu, širdyje dainavau. Rytas pasitaikė kaip niekada vaiskus – pėdos šlapo nuo rasos, ramiai lingavo aukšta žolė. Visa kas gyva pranašavo puikią gražią dieną.
Net nepajutau kaip sustojau ir prisėdau ant akmens. Tiesiog pasigrožėti bundančia gamta. Galbūt kitiems atrodydavau esąs stačiokas, tačiau, iš tikrųjų, toks grožis visada sujaudindavo širdį.
Kaip tyčia po ranka pasitaikė rasa aplipęs pagaikštis, tarsi tyčia man čia padėtas. Net pats nustebau kaip lengva peilis slydo jo paviršiumi. Nežinodamas ką noriu pavaizduoti, tiesiog leidau mintims pačioms valdyti mano ranką.
Todėl nei pajutau, nei išgirdau, kaip ant vieškelio sustojo vežimas.
- Nu, labas rytas, - skardus stiprus balsas pažadino mane iš stingulio.
- Kad tave velniai nujotų, - keiktelėjau persipjovęs pirštą. Raudonas sunkus  kraujas nusruvo nuo piršto link kriaunų.
Iš pradžių pagalvojau kad sveikasis brolis mane atsivijo – toks pat stiprus, aukštas vyras, dailiais rūbais, blizgančiais auliniais batais. Kaip bebūtų – tiek jo mergą ant šieno parvertęs buvau, tiek šiek tiek daiktų kartu prigriebiau išeidamas. Čia bet kuris supykti gali. Dėl to būtų verta net vytis.
Laimei, suklydau.
Tiesą sakant niekada nebuvau regėjęs šio vyro, anei jo stambių juodų arklių ir tikrai dailaus vežimo, raudonais apkaustais.
Žiūrėjo jis į mane kiek šypsodamasis, lyg puikiai žinotų ką aš čia veikiu tokį ankstyvą rytą.
- Gražus velniukas.
- Ką? A.
Varčiau rankose drožinį, lyg pats tik dabar būčiau jį pamatęs. Tikrai-  velniuko veidas. Toks besišypsantis, suktais ragais, smaila barzdele. Pačiam dailu pažiūrėti.
Vyras lyg niekur nieko išlipo iš vežimo, net nesivargindamas rišti arklių. Patiesė skepetą ant akmens, perlaužė duonos, atidarė gertuvę ir man pasiūlė.
Vanduo, bet be galo tyras ir skanus. Nebūčiau pagalvojęs, kad pats paprasčiausias vanduo gali būti toks skanus.
- Ech tratatai.
Atsisėdo ant šlapios nuo rasos žolės, nė kiek nesijaudindamas kad išpurvins savo dailaus siuvimo kelnes ir dar kartą žvilgtelėjo į mano drožinį.
- Gerą akį turi.
- Savaime išeina kažkaip.
- Savaime net triušiai nesiveisia. Akis gera pas tave.
Kramtė duoną neskubėdamas, lyg tabako plytą burnoje voliotų.
- Čia kieno laukai? Juozo gal?
- Tai kad nežinau. Ne vietinis, - sumelavau.
Ir vėl tyla. Tik aukštai danguje skardeno ankstyvieji paukščiai ir vis suprunkšdavo arkliai.
- Gal darbo nori? Kaip tik tau tiktų.
- Tai kad aš...
- Nenori tai nenori. Turbūt ir nepajėgtum.
O čia ir sukilo mano pyktis, įsikarščiavo įžeista savigarba. Nebuvo tokio darbo, kurio nepajėgčiau.
Čiupau sausuolį ir keliais mostais suteikiau jam reikiamą formą, slystelėjau peiliu, gramdydamas nelygumus ir žieves liekanas, vienur brūkštelėjau, kitur. Ten įpjoviau, ten pagrandžiau ir, rodos, per kelias akimirkas paprasta šaka įgavo žalčio pavidalą.
Šią techniką buvau seniai atidirbęs iki smulkmenų. Žmonės taip ir likdavo išsižioję, dar ilgai kraipydavo galvas, o šis vyras tik mestelėjo žvilgsnį.
- Neblogai.
- Neblogai?
- Tiek ir aš moku. Tai nori rimto darbo ar toliau žaisi su tokiais pagaikščiais?
Taip, vien dėl mano įžeistos savigarbos ir karšto kraujo vėl įlipau į tą pačią balą, imdamasis pasiturinčio ūkininko duoto darbo.



3 Skyrius,
kuriame kietai miegama.


Dobilų laukas, kuriuo dardėjo vežimas, atrodė esąs nesibaigiantis. Turiu pripažinti – būčiau paklydęs čia vienas. O arkliai lyg niekur nieko – ramiai kinkavo galvas, tempdami vežimą supluktu keliu. 
Vyras, pagaliau prisistatęs esąs Vainius.
- Turiu čia ūkį. Nedidelis, bet užtenka. Šeimyna pavalgius, aprengta, dar šiek tiek į šoną nubyra.
- Taigis, -lingavau galva, vis dairydamasis aplink, - o kas per darbas?
Kitas, manęs nepažįstantis, būtų pagalvojęs kad išsigandau. Kur tau. Tiesiog pagaliau toptelėjo į galvą, kad įšokau va taip į nepažįstamojo vežimą net nieko neklausęs. Nors, turiu pripažinti, vyriokas atrodė patikimas ir nepiktas. Atsainiai kartkartėm mostelėdavo botagu, labiau vaikydamas mašalus, nei gindamas arklius. Tik tiek. Kalbėjo lėtai, sverdamas kiekvieną žodį. Ir vis dirstelėdavo į dangų, kuris buvo vasariškai skaidrus ir gaivus.
- Darbas tavo rankai. Nebent dvejoji. Niekas pririšęs gi nelaiko, -pridūrė šyptelėdamas.
Dvejoju? Aš? Reikšmingai nusispjoviau į dobilieną.
- Tai ir gerai. Na tu kaip nori, o aš pasnausti. Oras sunkus kažkoks. Prie žemės traukia.
Nespėjus man paprieštaraut jis persivertė per suolą ir kaip ilgas išsitiesė vežime.
- Jei nori užkast, maiše ieškok.
Kiek padvejojęs nusprendžiau kad pilnas skrandis visada geriau už tuščią ir nesidrovėdamas išsitraukiau gerą sūrio gabalą, kuris, mano nuostabai, buvo aplipęs smulkiu žvyru ir tarsi pelenuos vartytas. Marškinių kraštu šiek tiek apvaliau ir atsargiai atsikandau. Nors tarp dantų ir girgždėjo smėlis, tačiau paties sūrio būta tikrai skanaus.
Vainius sukikeno.
Labai norėjau paklausti kas taip jį prajuokino, bet jei žmogus nepasakoja, ko lįsti. Taip ir nepasakęs nieko, dar kelis kartus prunkštelėjo ir, kaip kuolu gavęs, nutilo. Keli mirksniai ir iš vežimo atsklido sveikas stiprus knarkimas.
Net nepajutau kaip ir pats ėmiau knapsėti. Iš tikrųjų, kaip ir sakė Vainius, oras tapo kažkoks sunkus. O dar lygus vežimo siūbavimas, tyliai šnarpščiantys arkliai.
Net nepajutau kaip pavirtau ant šono ir susiraičiau ant suolo. Taip ir snūduriavau. Miegu to pavadinti niekaip negalėjai. Užsimerki sekundėlę, o dobiliena baigėsi. Kur tik užmesi akį, ryškaus geltonumo rugiai, storomis varpomis, stambiais kotais.
Ir vėl akių vokus tarsi kas žemyn trauktų.
Krūptelėjau atsibusdamas. Nosį kutena malonus rapsų kvapas, kurių buvo pilni pilniausi laukai. Tačiau ir dangus jau kiek pasikeitė- pačioje tolumoje kiek padūmavo.
Ir vėl sumerkiau akis.
Krestelėdavo vežimas, o atsibudus iš saldaus snaudulio vėl kitas vaizdas. Tik dangus kiekvieną kartą vis tamsesnis ir piktesnis darėsi.
Ir kai pagaliau pajuodę debesys neišlaikė ir trenkė ryškiais žaibais, Vainius vienu ypu pašoko, persivertė per suolą, nelabai mandagiai mane nustumdamas į šoną ir stipriai trenkė botagu arkliams per pasturgalį.
- Noooo, nelabieji.
Kas būtų pagalvoję, kad šie arkliai tiek jėgos turi- taip truktelėjo vežimą, kad vos neiškritau. Iš po kanopų net žiežirbos pasipylė.
Iš kur tokia skuba? Nesupratau, o Vainius, regis, visai neketino aiškint. Net jei būčiau nusprendęs kad užteks man šios kelionės, iš vežimo šokdamas mažų mažiausiai visas galūnes susilaužyčiau– taip smagiai jis lėkė.
Dangus vis niaukėsi ir temo, žaibai trankėsi visai čia pat. Vienas taip tvojo į medį, kad tas pusiau perskilo ir užsiliepsnojo.
Ginė Vainius arklius kaip pasiutęs. Link vis labiau ryškėjančios miško juostos.
Prisipažinsiu – tebegalvojau kad miegu. Vežimas ne cukrinis, neištirps gi. O ir arkliams į naudą atsigaivinti po vasariniu lietumi.
Vėl tvojo žaibas. Visai čia pat. Vainius atsisukęs kažkas šūktelėjo ir parodė nelabai padorų gestą.
Kam? O iš kur man žinot. Ko tik sapnuose nebūna. Dėl visa ko paslapčia skaudžiai įsignybau į ranką ir aiktelėjau. Skausmo būta aiškaus ir stipraus.
Stiprus miegas.
Vainius atsisuko į mane ir užjaučiama nusišypsojo.
- Ot lenktynės, ar ne? - užkriokė, perrėkdamas dangaus grūmojimą, - ot smagumėlis.
Aš, tiesą sakant, nieko tame smagaus nemačiau, tik laikiausi visais nagais ir dantimis įsikibęs į suolą. Kad taip neiškritus. Nieks jau kaulelių nebesurinks. O ir tuos pačius vilkai ištampys.
Kuo greičiau artėjom prie miško, tuo garsiau grūmojo dangus. Žaibai švysčiojo taip ryškiai, kad net ir užsimerkęs juo regėdavai.
Pasiutusios lenktynės. Ne kitaip.
Arkliams iš žabtų jau veržėsi putos, bet jie tik dar greičiau lėkė, vanojami stiprių botagų kirčių, nepaliekančių nė žymės juoduose jų šonuose.
Paskutinį kartą tvojo žaibas prie pat vežimo, paskutinį kartą Vainius išrėkė piktą prakeiksmą ir pasinėrėme į ramią, drėgme ir samanomis kvepiančią, miško tankmę.
Lyg į kitą vietą būtume nusikėlę-iš griausmingos audros teliko švelnus it kačiuko murkimas.
- Neblogai.
Neskubėdamas prisikimšo pypkę.
- Kaip pats?
Žiūrėjau į vis tebevirpančias rankas. Pirštų pagalvėlės buvo pamėlusios – taip stipriai spaudžiau suolo kraštą. Ausyse tebeskambėjo griaustinio dundėjimas, o akyse švysčiojo žaibai.
- No, arkleliai. Grįšim, avižų nepagailėsiu. Šaunuoliai.
Vežimas nudardėjo ryškiu važinėtu taku gilyn į mišką, vis labiau nardindamas mus į drėgną gaivą.


4 skyrius,
kuriame pabundama


Taip žnaibiau savo dilbį, kad oda visai pamėlo. Jei Vainius ir pastebėjo, nieko nesakė. Tyliai niūniuodamas keistą melodiją, dairėsi aplink tokiu žvilgsniu, lyg tas miškas jam ir priklausytų. Ne kartą ir ne du buvau matęs tą tiriantį, viską apskaičiuojantį žvilgsnį. Taip dvarininkai savo laukus apžiūrinėdavo.
O aš niekaip nepabudau. Net gi sudvejojau ar tikrai miegu. Ir kodėl, išvis taip nusprendžiau? Nes doras ir rūpestingas šeimininkas savo vežimą, svečią ir arklius nuo lietaus saugojo? Iš kur man žinoti kokios audros šiuose kraštuose būna. Juk buvau matęs, kaip žaibas trenkia į vieną ir tą pačią trobą, regėjau valkatą, kurį, pasak aplinkinių, jau keturis kartus nutrenkė. Tai gal ir čia taip.
Padaręs tinkamas išvadas ramiau atsipūčiau. Iš baimės akys dar ir kokios didelės būna.
- Tai... dėl darbo...
- A? Ai, darbo.
Ir vėl nutilo, ramiai pūsdamas pypkės dūmus.
Apsidairiau aplink. Jei kas, šoku iš vežimo ir tiesiai į krūmus. Palauksiu kol nutols ratų bildėjimas ir taku atgal. 
- Drožinėti teks. Juk moki, - netikėtai kortas atskleidė vyras.
- Pfff, - pašaipiai švilptelėjau.
Galėjo net neklausti. Lyg įžeisti norėtų.
- Bet ne tuos šakaliukus. Rimčiau bus.
- Svirno durys bus gražiausios...
- Ne svirno. Rimčiau. Net gi galvoju ar pajėgsi, - dėbtelėjo į mane, o akyse taip ir švietė linksmos kibirkštėlės, - na, pamatysi. Įrankius duosiu, tavųjų gali ir neužtekti.
Prisipažinsiu- jau net spirgėjau iš nekantrumo. Ir įrankius duos, ir darbas rimtas, ir pamaitins, ir apnakvindins.
Ar bijojau?
O ko ten bijot. Ką iš manęs, beturčio paimsi. Ką uždirbdavau, iškart išleisdavau. Juk grandine prie plūgo nepririš, klėtyje neužrakins.
Arkliai traukė vežimą kur kas smagiau, nekantriai karpydami ausimis ir uosdami orą. Jautė namus esant čia pat. Ne kitaip.
Gyvuliai niekada neklysta.
Išnėrėm į didžiulę proskyną, virš kurios tvieskė ryški saulė, tarsi lietaus ir nebūtų buvę. Miško paunksmėje dygstančią žolę tebegaubė sodri rasa, į krūtinę dvelkė rytinė, truputį drėgnoka gaiva. Net suabejojau- ar nebūsim visą naktį čia dardėję. Tik nepajutau snūduriuodamas.
Tolumoje, plačiuose laukuose ganėsi galvijai, skambėjo nirtus šunų skalijimas.
Arkliai paklusniai, lyg tai būtų darę šimtus kartų, nusuko akmenimis grįstu  keleliu link trobesių ir nieko neraginami sustojo prie klėties.
- Na štai ir atvykom. Būk svečias, - išdidžiai mostelėjo Vainius.
Iš klėties išžirgliojo berniukas ir priėjo artyn.
Sumirksėjau kelis kartus, pasitryniau akis.
Pagal ūgį gal ir berniukas, tačiau ant veido želdinosi kuo tankiausią barzdą. Virš vešlių ūsų kėpsojo stambi ir kumpa nosis. Pats seneliukas buvo basas, baisingai plačiomis pėdomis. Ir kvėpėjo jazminais.
Jis mąsliai mane nužvelgė ir timptelėjo arklius už pasaito.
- Tai rioglinkis lauk ar tave irgi supančiot? - kimiai suburbėjo.
- Juozapai, - piktai pirštu pagrasė Vainius, - kaip tu čia dabar su svečiu.
- Svečiuuu? - išpūtė akis ir gailiai numykė, paskleisdamas dar stipresnį jazminų kvapą aplink, - svečiu? Pablūdai?
Tada Vainius padarė tai, ko nesitikėjau ir ilgai užmiršti negalėjau.
Išlipo iš vežimo ir priėjęs prie seneliuko taip spriegė jam į kaktą, kad tas kaukdamas persivertė ir atsitrenkęs į klėties duris sodriai nusikeikė. Pasitrynęs paraudusią kaktą dar pikčiau į mane dėbtelėjo ir lyg niekur nieko atsistojęs grubiai timptelėjo arklius paskui save.
- Šalin, nuodegos, -kepštelėjo vienam, bandžiusiam sugriebti už ausies, - kai tvosiu...
- Tik pabandyk, - kietai tarstelėjo Vainius ir atsisukęs į mane kažkaip kaltai mostelėjo rankomis, - nu tu tik neįsižeisk. Sunkaus jis charakterio.
Vis tebestovėjau išsižiojęs, negalėdamas suprasti ar tikrai mačiau, kaip vienu sprigtu išvertė tą seneliuką ar tik pasivaideno.
- Kaip tik ant pusrytėlio. Na eime eime.
Ir ne nusivedė, o veikiau nusitempė prie puošnios trobos, dailiomis spalvingomis langinėmis ir ąžuolinėmis durimis.
Prieangyje jau stovėjo pati šeimininkė, glėbyje laikydama snūduriuojantį kūdikį. Būta jos pasiutusiai dailios, ilga gelsva kasa. Liauna kaip smilga. Tik gana blyškios odos, lyg saulėje retai būtų.
Kažkaip negrabiai nusilenkiau, suburbėjau pasisveikindamas, negalėdamas pakelti skvarbaus akių žvilgsnio. Vat taip ėmė ir kojos kažko kaip šiaudinės tapo, balsas užsikirto, rankų nebežinojau kur dėti. Bet vos dailioji šeimininkė nusisuko, vėl atsigavau.
Ir užeik man toks silpnumas.
Vainius švelniai pakuteno kūdikiui pilvuką, pakštelėjo pačiai į skruostą ir nusispyręs batus prieangyje basomis nužirgliojo prie pilno stalo.
Ko tik ten nebuvo. Ir gaivių, dar šaltų pasukų, ir ruginės duonos, ir košės, ir virtų bulvių su krapais, net gi vėdarų, į kuriuos ir kibo Vainius, kviesdamas mane prisijungti.
Persižegnojau, kaip įpratęs buvau ir palinkau virš stalo.
Atsitiesiau tik tada, kai pilvas diržą plėšė. Vainius nieko nelaukdamas stumtelėjo man stiklinaitę midaus, kvepiančio liepų žiedais ir serbentais. Palaukė, kol išgersiu ir vėl pripildė.
- Na o dabar po pyrago gabaliuką, - šalia išdygo šeimininkė, ant ližės nešdama dailų, mielėmis atsiduodantį kepinį.
- Nuuu, Guntilda, nė kasnelis nebetilps.
- Tilps tilps. Pašokinėk ir tilps.
Mano didžiausiai nuostabai Vainius atsistojo, pastrykčiojo vietoje, taip prajuokindamas ne tik kūdikį, bet ir žmoną, timptelėjo už diržo, atleisdamas per vieną kilpą ir atsiriekęs pyrago tekštelėjo gabalą man ir gabalą sau.
- Bet tu ir kvailas, - linksmai nusijuokė šeimininkė  ir prisėdo šalia, pirštais gnaibydama pyrago kampą, - o mūsų svečias kas? Girdėjau kaip Juozapas šūkavo.
- Čia...
- Girtautas, - pagaliau atsitokėjau.
- Dar yra šakočio...
- Oj ne ne, - užprotestavau, - jau nebetilps. Net pašokinėjus, - pridūriau šypsodamasis.
Taip lengvai ir gerai šimtą metų nebuvau jautęsis. Visas atsipalaidavau, o gyvenimas atrodė toks skaistus ir gražus. Visos keistenybės atrodė kaip slogus sapnas.
- Tratata, - atsiduso Vainius, -tai gal eime, parodysiu kuo užsiimsi. Nebent persigalvojai.
- Ne ne, - garsiai šūktelėjau.
Vedėsi mane Vainius dailiu grįstu takeliu tarp trobesių į miško paunksmę, kurios šešėlyje dygo stambus ąžuolas, jau iš toli išsiskiriantis savo tankia lapija ir žvilgančiais lapais. Taip ir išsižiojau. Tokio gražaus ąžuolo gyvenime regėjęs nebuvau.
- Dailus, bet, su tavo pagalba, dar dailesnis bus, - vėl viliūkiškai žybtelėjo akimis Vainius, man jau nujaučiant koks darbas laukia, -turėsi čia veidą išskaptuoti. Kuo tikresnį. Tik šerdies neužkabint, supykti gali.
- Veidą? Kokio didumo? Per pėdą, per dvi?
- Du sieksniai į viršų, sieksnis į plotį.
Susiraukęs dėbtelėjau į Vainių, netikėdamas jo kalbos rimtumu.
- Ar pajėgsi?
- Pajėgt tai pajėgsiu, bet..
- Ką atvaizduot reikia? O gi mane.
Esu tikrai drąsus vyras ir ne kartą tai įrodžiau. Muštynių nevengiau, į kapines naktį eiti taipogi, laukinių šunų nesibaidžiau ir už save pastovėt galėjau.
Bet dabar kojos sulinko ir atsisėdau ant šlapios žolės.
Kur stovėjo Vainius, dabar strykčiojo kuo tikriausias velnias, lygiai toks, kokį įsivaizduodavau skulptūrėles drožinėdamas– tankia juoda barzda, riestais ragais, ilga uodega ir ožio kanopomis, visas juodas kaip smala ir gauruotas.
Akyse man tik suvyturiavo ir išsitiesiau aukštielninkas. Tarsi storo gero kuolo būčiau paragavęs.



5 skyrius,
kuriame pasirodo Saulė


Pats saldžiausias miegas esti pavalgius ar po sunkių darbų. Dar saldesnis būna kai pavalgai ir tiesiog nugriūni kaip pakirstas.
Prabudęs ilgai bandžiau susiprasti kur esąs. Kūną lengvai glostė vėsa, o pats gulėjau kuo  minkščiausiuose baltuose pataluose.  Pro pravertus langus, paremtus pagaikščiu kad neužsivertų, sruvo šiluma ir tolimi balsai. Pasikasiau galvą, lova girgžtelėjo man atsisėdus ir pagaliau prisiminiau kodėl nuvirtau.
Gal būčiau dar ir dabar galvojęs, kad man pasivaideno ar dėl šilumos galvelė susisuko, bet kojų gale sėdėjo mergaitė, užantyje spaudžianti  žaltį, taikiai susirangiusį ant rankų.
Žalčių nebijojau, tačiau šis buvo kitoks- sparnuotas. Padaręs tai, ką pavadintum rąžymusi, jis nusižiovavo, nors tokių dyvų nebuvau matęs, ir išskleidė perregimus sparnus. Po kelių akimirkų juos suskliaudė ir galvą paslėpęs užantyje vėl užmigo.
Basakoje mergaitė, apvilkta paprasta bet dailia linine suknele mąsliai į mane spoksojo.
- Tai čia tu tas drožėjas. Nemelavo Juozapas. Tikrai bjaurokas.
Toks atvirumas iš manęs atėmė paskutinį žadą.
- Valgyk, pati priskyniau.
Ant suolo šalia lovos stovėjo gilus medinis dubuo, pilnas dar drėgnų mėlynių. Kaip nesavomis rankomis sugraibiau saują ir susigrūdau į burną. Kelioms ištryškusioms uogoms nukritus ant baltos patalynės, mergaitė priekaištingai caktelėjo liežuviu.
- Ne tik bjaurus, bet ir nevala. Et. Daug vargo su tavim bus. O tu gal ir į patvorį darai, o ne į tupinyką eini?
Nežinia ko susigėdęs kaltai nudelbiau akis. Kiek daug padarė kelios nukritusios uogos.
- Taip ir galvojau, - glostydama sparnuotąjį žaltį numykė mergaitė, - kaip tave vadina? Klausiu –koks vardas? Ar į tave Nevala kreiptis?
- Girtautas, - burbtelėjau.
- Per ilgas vardas. Nevala geriau. Bet, - ji liūdnai atsiduso, - mamytė pyks. Tai aš tave taip vadinsiu tik kai negirdės. Sutarėm?
Paspaudžiau ištiestą liauną delną, taip patvirtindamas tokį keistoką susitarimą.
- O aš Saulė. Saulė ir viskas. Ne Mažė, ne Sprigtas, ne Spirgas, o Saulė. Ar aišku? Pavadinsi kaip kitaip, Aitvariuką užsiundysiu.
Sparnuotasis žaltys kaip pritardamas atsisuko ir plačiai išsižiojo, demonstruodamas adatos aštrumo iltis.
- Saulė tai Saulė, - nesiginčijau.
- Šaipais? - piktai susiraukė mergaitė. Žaltys dar plačiau išsižiojo.
- Ne ne, - kaip galėdamas nuoširdžiau atsakiau.
- Tai ir gerai. Žiūrėk tu man. Suvalgyk viską ir gali eiti. Tėtukas laukia.
Paklusniai, stebimas įdėmaus mergaitės žvilgsnio, ryte surijau visas uogas ir melsvai nusidažiusius pirštus nusibraukęs į kelnių šoną, išpėdinau į lauką. Galiu pasakyt tai dariau gerokai linkstančiomis iš baimės kojomis.
Vainius, iki pusės išsirengęs, lauke kapojo šakalius. Nei ragų, nei uodegos, anei kanopų neturėjo. Žmogus kaip žmogus. Pamatęs mus ateinančius, plačiai nusišypsojo.
- Na tu jau nepyk, - iš toli šūktelėjo, - nepagalvojau. Bet ir nesusilaikiau. Ale tu stiprus. Va vienas kaip nukrito, taip ir nebeatsikėlė. Gražų kapelį supylėm po berželiais.
Jei mane bandė nuraminti, nelabai pavyko, nes kuo arčiau tuo labiau kojos nebeklausė ir tiesiog atsisėdau ant žemės.
- A vėl pradėsi. Tu nesinervuok taip. Nesveika. Štai, gurkštelk.
Ištiesė jis mane ąsotį gaivios giros. Kone pusė ir išgėriau, ne tiek iš troškulio, kiek iš nenoro kalbėti.
- Spirge, šas iš čia.
- Nu tėėėėti.
- Nu čia dabar, - nuoširdžiai nustebo Vainius, - kas per atsikalbinėjimai? Ar visi aitvarai pašerti? Visi švaraus vandens turi? Ką sakiau? Nori augint, augink, bet pati prižiūrėsi. Ar eit man patikrint.
- Ne ne, - karštai užginčijo mergaitė, - jau bėgu.
- Žiūrėk man.
Klestelėjo jis šalia manęs ant žemės ir paėmęs ąsotį triukšmingai nugėrė iš jo.
- Visa į mamą. Gal per daug paikinam, per mažai beržinės košės duodam. Et, - šiltai nusišypsojo, - tu jau nepyk jei ką prišnekėjo. Ji jau kai drėbia, tai visą tiesą. Kartą į turgų vežėmės, tai vos iš gėdos nesudegėm, kai ji garsiai pareiškė, kad Albinas ne tik storas, bet ir kvailas, jei kvailių ieško, bandydamas seną išdarą kaip eiklų kumelį parduot. Tokia jau ji. Užaugs, gal ramesnė bus.
Kuo ilgiau mes taip sėdėjom tylėdami, tuo ramiau viduje buvo. Tik vėliau sužinojau, kad ant manęs kerus leido Vainiaus pati. Bet ir sužinojęs nė kiek nepykau. Ne toks tas velnias baisus, kaip sakoma. Tiek pat velniukų ir kipšiukų išdrožęs buvau, ko čia baidytis.
- Na taip, aš velnias. Pats tikriausias. Jei netiki, galiu...
- Apsieisiu, - džiūstančia burna paprieštaravau.
- Na ir kas kad velnias, -kažkaip kaltai numykė Vainius, - pats matai – nieko blogo nepadariau, pamaitinau, į patalus savom rankom nunešiau. Taip, sutinku, visko būna. Mėgstu paikus juokelius, bet niekam nieko blogo nedarau, o jei taip išeina tai išeina. Rankomis nesukirtom, tai jei nori, gali sveikas sau tolyn keliaut, - liūdnai pridūrė, tampydamas pirštus taip stipriai kad net sąnariai traškėjo, - visko daug apie mane pasakoja, bet maža ką žmonės šneka. Nu gi pats matai, ne kvailas ir ne aklas esi.
Matyt mačiau, o nuo tokio ramaus tono ir pats palengva rimau. Vidinis balselis šaukė kad darau pačią didžiausią kvailystę, bet juk tiesą anas porino- anei plaukas nenukrito nuo galvos.
Kiek abejodamas ištiesiau delną.
- Bet, - garsiai nurijau seiles, - padarau savo ir keliauju.
- Sutarta, - stipriai paspaudė atkištą delną, dėkingai žvelgdamas į mane, - žinau visus pasakojimus apie velnio žodį, tačiau vis tiek pažadu, kad nealksi ir baimėje nesėdėsi. O ir aš pasistengsiu persiversti į kitą pavidalą tik tau leidus. Na žinai, kai darbui prireiks, kad mano veizolus geriau atvaizduotum. Tu tik nepyk, kad nutylėjau.
Nors man ir neatrodė, kad nutylėjimas kas esi iš tikrųjų yra labai teisingai, bet tik kinktelėjau galva. Velnias tai velnias, bus ką žmonėms papasakot. O pastarieji ir tai šimtą kartų už šį keistą velnią blogiau su manimi elgdavosi. 
Pamatęs, kaip nušvito Vainiaus veidas, pats pagaliau išdrįsau nusišypsoti. Rodos, po šio gesto net saulė skaisčiau žybtelėjo.
2016-06-17 20:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 06:15
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-25 17:10
zeit
☆☆☆☆☆ vien už pavadinimus
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-22 14:20
Sportbatis
Va kas turi eiti į mokyklų programą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-21 09:26
pikta kaip širšė
Nu... Ir ką čia dabar kritikuoti, ant ko bambėti? Galėjai nors kokią vieną nesąmonę palikti. Fui koks neįdomus tu :-)))
Nors ir kaip nemyliu visokių piestų, nasčių, seklytėlių beigi uslanėlių, bet tu rašyk rašyk - vis tiek skaitysiu, niekur nedingsiu ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-18 21:52
Aurimaz
Guut
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-18 17:28
zeit
čia yra gėrio
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-18 14:32
RhouLand
pirmi du skyriai stiprūs, įdomu paskaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-17 21:52
ČakoPelėda
Oho. Jau senokai čia nieko panašaus neteko skaityt.

Lauksiu tęsinio :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą