Spontaniškai talentingas rimavimas kompensuoja loginę kūrinio idėjos prieštarą (o gal autorius to ir siekė?): jei jau nebenorima nieko linkėti, kodėl kalbamės? Lyrinio subjekto viltingumą išreiškia jo dvasinis skausmas, - būtent tada laikas sustoja.
Gražus kūrinėlis.