lopšinė

taip beprotiškai smilksta ruduo
mano saujoje sutelpa liūtys
dar kartelį priglusiu prie jo
ir niūniuosiu lopšinę į būtį

apie budinčias miesto akis
rytmetinėj šviesoj tavo žvilgsnį
kai kregždutė už lango sakys
ne rytoj, ne poryt tu ištirpsi

ir laikysiu suspaudus tvirtai
jei pabusi aidint griaustiniui
nes tik tu mano kūną matai
Vilniaus gatvėms ir upėms patvinus
---
tu šypsaisi klausydamas to
nes dabar visai ne ruduo