Aš vis dar

O atsimeni, kai mes ėjom
Po tiltu? Kai sėdėjom
Ant suoliuko kartu?
O atsimeni pelesi ir puvesi?
Ir mygtukus be lietuviškų raidžių..?
Ar atsimeni tvenkinio dugną?
Dumbliną dugną, nuskendusį Dubliną.
Atsimeni, tu man dainavai,
Ir norėjai, kad aš padainuočiau...
Tada tau nebuvo svarbu,
Kad nebus ką veikt, sakei,
Random ką nors sugalvosim.
Ir nebuvo tau tada nusispjaut
Ant prisiminimų ir mano buvimo.
Ar atsimeni, kai ginčijomės,
Kas yra humanitariniai,
O kas tikslieji?
Ir kaip lankstėm laivelius,
Ir sniegą, nutirpusį rudenį...

O dabar? Kas gi liko dabar?
Vien tik dvieilis (pirmas).
Klausi, kam prisiminimai seni
Ir kodėl mano mintys lekia.
Ir kurgi tie žodžiai (atodūsiai)
Veda taip ilgesingai.
Aš gi vis dar myliu.
Nesuprantu, ką aš tame šaltame,
Neromantiškame ir racionaliame
Kūne suradau?
Kas taip traukia ir žavi?
Nejaugi citatos ir pernelyg protingi
Pasisakymai vidurnaktį forume?

O tas eilėraštis?
Jis gi vien iš to, kad norėjai būti sukūręs
Kažką. Kad nebegalėčiau sakyti,
Jog nemoki rimuoti.
O paskui paskyrei jį man klausdamas,
Kas man iš tų senų prisiminimų?
Ko aš viliuosi taip maniakiškai?
Ko ilgiuosi?
Meilės?
Ir klausdamas nė nesusivokei,
Aišku, kad nesusivokei,
Koks romantiškas, be galo romantiškas
Gestas tai pasirodė man.
Taip, aš vis dar ilgiuosi, dar galvoju,
Prisimenu dar.
Bet iš kur ta romantika?
Tai juk tebuvo
Klausimas paprastas: kur tai veda?

- Kaip man nusibodo
Tavo racionalumas.
Taip, nusibodo. Jis siena, skirianti
Poezijos subtilumą ir tave.
Nuo manęs.
O dvieilis buvo romantiškas.
Net Melodija tai pripažino.
- Kažkas juk turi mąstyti protingai.
- Pernelyg protingai. Tada ir mintis
Be minties išeina.
Ir palieki visą nesusipratusią...
Aš vis dar myliu.