poezijos prozos dramos mix

mėlynųjų tolių ilgesys
ir poetų mūzos - laisvo elgesio merginos
ligi pat aušros jos žavesys
kol nakties šešėliai ir tos juodosios doktrinos

o lakštingalos giesmė profaniška
tas vandens gaivumas iš gelmių
kai mėnulio diskas baltas nuskandina pranašus visus
kas giliai įklimpsta - tam labai dosnus.

mėlynos švieselės - skaisčiosios žvaigždelės!
noriu aš panerti vis giliau giliau!
ir tave apglėbti vis stipriau stipriau!
skaisčiosios žvaigždelės - mėlynos švieselės!

Bet raudonmarškiniai kariai - šauliai; jie netikėtai įsiveržė šturmuot dekadansinių poetų parnaso. Ir mėlynieji zombiai - skorpionai dabar turės kažkaip apginti savo pilį nuo saulės, kuri nežino, kas yra bohema.
  Tai buvo artojai, kaimo žmonės ir jie siekė išvaduot poetus iš dvokiančio silkinio šiukšlyno, kai tie jūreiviai tik biznį sau suko.
  O prie kranto buvo prisišvartavę dešimtys laivų - gudrūs jūrininkai žinojo, kad bet kada, priartėjus grėsmei, bus galima pasitraukt ten,
kur vynas liejasi per kraštus, kur siestos, fiestos, toreadorai ir pomidorai, kur visko tiek daug, kad į kelnes gali laisvai privaryt nuo nepažabotų orgijų pasėkmių. o paskui būsi tu nušautas, pakartas ir supjaustytas.
  Tik štai - priešingoje barikadų pusėje narsūs upeiviai, žemyn upe čia atkeliavę atkurti prarastosios harmonijos, išvaduoti vergus nuo priverstinio paleistuvavimo ir sugrąžinti nutilusią vyturio maldą.

    pjūklais jau veržiasi į uostą
    nupjauti inkarus laivams
    piratų, kurie sadistiškai kankino patikliuosius
    ir suvedžiojo teisinguosius

    nebe ilgai tu spjaudysi saulėgrąžas
    ir tie sumanymai klastingi nueis perniek
    jau suskaičiuota, kiek dar litrų tu išmauksi
    tiesos karys ne kvailas - ir atsakysi greit prieš teismą tu vistiek!


Dvi spalvos - mėlyna ir raudona. Scenoje poetas ir artistas.

Poetas: Kur aš dabar?
Artistas: Atsimerk.
Poetas: O kam?
Artistas: Kad vykdytum savo saulės zodiako programą. Tu juk  avinas. Dabar tu žuvis.
Poetas: O kur jūra? - Aš negaliu kvėpuot be jos...
Artistas: Jie tave uždusino - dabar pas tave atvirkštinis procesas.
Poetas: Ką jie man padarė?
Artistas: Jie tave nukarūnavo.
Poetas: Ir kas?
Artistas: Tau geriau skrist nei plaukt. Plaukt tai nemoki, tačiau skraidyt... Tai tavo didžiausias turtas.
Poetas: O kaip uostamiestis? - Ten juk mano namai.
Artistas: Tavęs ten niekas nemyli. Ir už tavų akių jie apkalba tave, kiek tik gali.
Poetas: Bet aš taip norėčiau išplaukt su jais...
Artistas: Būtent... Brolau, tie patys geradariai... Apgavo mūsų tėvą...
Poetas: Ir kaip apgavo? Jis juk ruošėsi pasprukt su jais nuo budelių.
Artistas: Tie kas žadėjo - tie ir buvo budeliai. O tie, kas buvo tariamieji budeliai - jie buvo mūsų tėvo ištikimi bendražygiai... Kartu su juo sušaudyti, išniekinti bei pakąsti.
Poetas: Ak... Raudonieji budeliai...
Artistas: Dabar jie mėlynieji. O tie, kas buvo mėlynieji, dabar raudonieji.
Poetas: Betgi raudona tai kraujo, o mėlyna - dangaus spalva...
Artistas: Taip, tau labiau patinka mėlyna, bet tinka... Raudona...
Poetas: Bet mėlyna juk įkvepia labiau?
Artistas: Užtat raudonos bijo nuodingosios gyvatės, kurios aktyviausios naktį.
Poetas: Bet juk mėlyna ramina, o raudona dirgina?
Artistas: Tai, kas ramina, pradeda dirgint. Tai, kas dirgina, pradeda ramint. Turi praeit laiko. Dabar atvirkštinis procesas.
Poetas: Tu sakei, jog skrist...
Artistas: Sugrįžk į didmiestį dangoraižių - pamiršk laivus. Tai oras - jam reikia ugnies. Vanduo ir žemė sutaria gerai... Bet pas tave per daug oro, kai tu jį gesini vandeniu ir taip vis kaskart praloši.
Poetas: Ir kur mana kryptis?
Artistas: Keisk kryptį.

                      Abu palieka sceną.