Elenos gyvenimo detalės. I dalis

Kodėl jis bučiuodamas savo mergina žiūrėjo į mane? Tai šiurpu. Ir baugina. Nu gal truputuką žavu, bet ne daugiau.
- Apie ką ten taip mąstai, Elena? - pasidomėjo draugė Karolina.
- Ai... Nieko.
- Nemeluok. Apie berniuką galvoji?
- Apie Marką galvoju.
- Ką? Ką? - čiut ne nuo kedės nenukrito. - Markas užimtas. Ir jis tikrai ne tavo nosėj.
- Žinau, -piktai atšoviau.
- Čia kažkas daugiau slypi...
- Ką tu čia nusišneki?
- Nu neesu kvaila. Tu slepi kažką nuo manęs.
Pasimečiau. Iš kur ji po velniū žino, kad slepiu nuo jos. Nereikia jei išvis nieko sakyt.
- Pasakok, -jau griežčiau pasakė Karolina.
Atsidusau.
- Gerai. Jis pabučiavo savo mergina ir ir jis pažiūrėjo į mane. Tai nieko nereiškia.
Ji spoksojo į mane nustebusiomis akimis.
- Prisiekiu nieko nedariau.
Kodėl aš tai pasakiau? Velnias.
- Manau, kad tu jam patinki. Bet kodėl tu?
- Ne. Nejuokauk. Niekad jam neįtiksiu. Aš tik gąsdinu mielus vaikinus.
Mėšlas! Daugiau nieko nesakysiu.
- Sveikutės! Labas Karolina. Elena, - nusišypsojo.
Čiut neįšsigandau.
- Labas, Markai, - pasisveikino Karolina.
Ak! Kokia ji. Juk nenustebo. Ji žinojo, kad jis ateis. Įdomu, kodėl jis čia? Kokia toji priežastis?