sunkiai virškinamas atstumas
nuo tada iki dabar
apsineša storu laiko sluoksniu,
nepermatomai skaidriu,
slepiančiu istorijų tomus,
kvapnių plaukų sruogas,
praviras lūpas šiltokas,
nedrąsius mano pirštus šalia,
tik ne šaltus dugnus pilve,
tik ne krioklius iš akių.
kvėpuojame ta pačia naktimi,
žvilgsniais ramstom tas pačias sienas...
nes tavo šmėkla tada
įstrigo vienviečiam lifte
tarp mano proto ir sielos.
vaidenas man
jos pagalbos šauksmas,
suplukę rankų judėsiai...
tokiomis minutėmis
pagalvoju apie Hellen Keller.
bet baigiu apkurst
nuo savo rėkimo,
nes ką aš tau tyliu, tu
nusprendei nebegirdėt.
*
kitoj lifto pusėj
kas savaitę klausiu pieštuku,
kada grąžinsi man saulę
savo džinsų užpakalinėj kišenėj?
ir vėl nutrinu.
dabar man užtektų
tavo šešėliu būti, rytais
užtikrintais rankų mostais
parklupdomu ant tavo akių.