Eleonora. I dalis.

***
Pirmą kartą pamačiau jį savo „aklo“ pasimatymo vakarą. Tiesą pasakius, pasimatymas manęs visai nesužavėjo, atvirkščiai – supratau, jog akli pasimatymai gali būti  labai nemalonūs. Buvau pakviesta į puikų restoraną pavakarieniauti su inteligentišku džentelmenu, kurio meilės reikalais itin rūpinosi viena mano bendradarbė.  Jos suorganizuotas aklasis pasimatymas paliko neišdildomą įspūdį. Ko gero, dar niekada nebuvau mačiusi tokio nesimpatiško, bet taip savimi pasitikinčio vyriškio. Vilkėjo jis prabangų kostiumą, tačiau šis jam visiškai netiko. Kiek pliktelėjęs ir amžiaus vidurį jau peržengęs vyras, sutiko mane prie apvalaus stalo, nukloto nėriniuotomis servetėlėmis ir pristūmęs kėdę ragino tuč tuojau kelti raudono vyno taurę. Susidaužėme už nuostabią pažintį, nors širdyje jau norėjau, kad ši vakarienė kuo greičiau pasibaigtų. Galbūt šis vyras ir nebūtų atrodęs toks atgrasus jei iš anksto būčiau žinojusi, jog jo amžius – kone mano tėvų, tačiau dabar, jaučiausi apgauta. Tikėdamasi gražaus jaunikio, visą vakarą tam sąžiningai ruošiausi ir sugaišau daugybę laiko, tačiau prisėdusi nebemačiau viso to prasmės. Svajonių vyriškiu nė nekvepėjo,  tad beliko tikėtis, kad vakaras praeis maloniai.
Pokalbiui prasidėjus tolerantiškomis kalbomis apie žmonių teises bei pareigas ilgainiui perėjome prie dar kesitesnių – klimato pokyčių bei miškų išsaugojimo. Šis snobas laikė save tikru mokslininku ir prie vakarienės stalo nusprendė iškloti keletą neįtikinamų teorijų apie globalinių problemų atsiradimą. Galbūt jis išties buvo gabus, tačiau jo puikybė ir išpūstas ego rėkte rėkė, jog kažkas jo gyvenime negerai. O negerai, kaip paaiškėjo vėliau, buvo tai, jog jis dar visai neseniai neteko žmonos. Taigi užguitas vyras, po žmonos mirties tapo paklausiu ir pinigingu našliu. Supratęs, jog gali elgtis kaip tik jam patinka, vyriškis ėmė rinktis sau naują nuotaką, o į pretendenčių sąrašą visiškai atsitiktinai buvau patekusi ir aš. 
Visą vakarą kalbėjome apie orą, bei kitus dalykus, kurių, deja, neišmaniau, tačiau pakeisti pokalbio temą buvo ne mano jėgoms. Buvau apiberta klausimais, į kuriuos atsakymų jis nė neketino laukti, mieliau užsiėmė samprotavimais ir filosofiniu savo minčių gvildenimu. Su kiekviena vyno taure smukau vis giliau į krėslą ir troškau dingti iš šio restorano. Noras dar suintensyvėjo tada, kai mano porininkas pastebėjo romantiškai  už rankų susikabinusius žmones prie gretimo stalelio ir pradėjo iš manęs tikėtis to paties. Kvaila laikytis už rankų su vyru, kuo beveik nepažįsi, juo labiau tada kai vietoj  gražių žodžių visą vakarą girdėjai, kokie visi neišmanėliai  ir kiek daug jis per savo gyvenimą nuveikė. Tad akies kraštu vis žvilgčiodama į laikrodį pagaliau sulaukiau vidurnakčio ir pareiškiau, jog man metas keliauti namo. Žinoma, toks pareiškimas šį savimylą nustebino nemaloniai. Greičiausiai jis tikėjosi, kad abstrakčių kalbų paveikta pulsiu jam į glėbį ir kartu keliausime gelbėti pasaulio, tačiau tam nusiteikusi nebuvau ir nė neketinau vaidinti, kad šis vakaras man nors kiek patiko. Pasakiau jog išsikviesiu taksi, nes jaučiuosi itin pavargusi, tačiau sulaukiau jo pasiūlymo parvežti.  Žinodama, jog dar bent dešimtį minučių teks styroti šaltyje, laukiant taksi, sutikau ir jis paskambino savo vairuotojui.
Sumokėdamas už vakarienę, jis įtariai į mane pažvelgė, tačiau apsimečiau nenutuokianti apie ką jis mąsto. Žinoma, jis tikėjosi, jog viskas klostysis kiek kitaip ir likusios nakties nereiks praleisti vienam, tačiau kartais šūviai būna netaiklūs, o šis pasirodė esantis būtent toks.
Vairuotojas pasirodė labai greit, mintyse jam dėl to dėkojau. Išlipdama prie namų jačiausi itin pasimetusi mat visą kelionę klausiau užuominų apie tai kaip tokiais nykiais rudens vakarais norisi šilumos ir prasmingų pokalbių, tačiau aš tarstelėjusi  tik „sudie „ sustojus automobiliui kuo greičiau lėkiau pro duris, palikusi nusivylusį  vyruką pirmiausia dėl to, jog pasimatymas nenuvedė iki lovos, ir žinoma dėl to, jog per daug sumokėjo už tokį nenusisekusį vakarą.
Rudeninis vėjas persmelkė lengvais bateliais apautas kojas, tačiau aš, be jokio gražuolio širdyje nupėdinau laiptinės link, mąstydama, jog daugiau niekad neisiu į jokius slaptus pasimatymus. Jei jau bus tokia Dievo valia, geriau liksiu sena merga, nei leisiu vakarus klausydama menkai pažįstamų lovelasų pasakų apie gražų gyvenimą ir jų naujus automobilius
Krestelėjusi į savo minkštą lovą ir pasijutau nuostabiai – jokio šurmulio ir įkyrių kalbų, jokio laikymosi už rankų ar užuominų apie vakaro pratęsimą – pagaliau ramu.
Jau buvau besnaudžianti, kuomet pasigirdo durų skambutis. Pašokau, pamaniusi jog sapnuoju, tačiau jis suskambo dar syk.  Pirmoji mintis toptelėjus galvon – senis sugrįžo. Bet iš kur jis galėjo žinoti, kur aš gyvenu? Ko gero čia savo nagus prikišusi bus mano vakaro organizatorė, greitai susisupusi į chalatą ėjau link durų suspaudusi kumščius, tarsi ruoščiausi smūgiui.  Vis dar tikėdamasi išvysti savo vakaro kompanioną, pažvelgiau pro akutę ir nustebau – tai ne jis. Už durų stovėjo gražus, iš pažiūros mano amžiaus vyrukas.  Padvejojau ir vėl prispaudžiau akį – rankose jis laikė... mano piniginę. 
-Kas jūs?, - pasiteiravau.
-Vairuotojas, mašinoje palikote piniginę, tad sugrįžau tuo pačiu adresu gražinti.
-Nesuprantu kaip radote kur... -suurzgiau tyliai ir pasukau užraktą.
Nedrąsiai pravėriau duris ir pamačiusi susierzinusį vairuotojo veidą tyliai išlemenau:
– Labas vakaras...
Jis griežtu balsu man atsakė ir atkišo piniginę. Paėmiau ją ir paslapčia sukikenau. Galbūt nuskambės keistai, tačiau tą akimirką pamaniau, jog greičiausiai jis galvoja, jog tai padariau tyčia, tarsi taip būtų garantuotas dar vienas susitikimas su jo darbdaviu. Tačiau drįstu spėti, jog porininkas dėl mano elgesio buvo gerokai įsižeidęs ir lygiai taip pat būtų norėjęs atsikratyti visko, kas susiję su manimi.
-Labai džiaugiuosi ją atgavusi, - tarstelėjau, - ir atleiskite, jog jums teko gaišti savo laiką dėl tokio neapdairumo.
Vairuotojo rūstus, tačiau gražus veidas šiek tiek sušvelnėjo.  Jo paakiai, kiek tamsesni nuo nuovargio tarsi liudijo, jog neretai tenka pildyti įvairiausius savo viršininko įgeidžius, bet kuriuo paros metu.  Ir vis dėl to, šis pasitempęs vyras spinduliavo drąsa ir ryžtingumu.
– Saugokite savo daiktus, -tarstelėjęs apsisuko ir dingo už posūkio.
Jaučiausi apsimiegojusi ir sunkiai suprasdama kaip viskas įvyko nusprendžiau, jog apie tai pagalvosiu rytoj, jei išvis dar bus noras šį vakarą prisiminti.
***
- Negaliu patikėti, kažkas ir vėl suvalgė mano pyragėlį!  Tulžingu balsu pravėrusi šaldytuvo dureles suspigo bendradarbė. - Kaip taip galima elgtis? Jei pamatyčiau kas tai padarė, tuoj pat trenkčiau per tuos riebius pirštus, - griaudėjo Viktorija valgomajame.
Nusikvatojau – seniai buvome įpratę prie jos auklėjamojo tono, kurį ši apkūnoka moteriškė nutaisydavo jos vyrui pasirodžius tarpduryje.
- Nemanau, jog jis tave girdi, - žiovavau. - Dar tik pusryčiai, tad gal kartais visai į naudą kai vyrai suvalgo pyragus, - bandžiau ją pašiepti.
- Žinai mergaite, tau gal ir patinka kai barška kaulai, tačiau esu tikra, jog moteriai šiek tiek minkštimo tikrai nepakenks, - išrėžė užtrenkdama šaldytuvo duris, - Ką skanaus atsinešei?
- Nieko..., - tingiai sėdėjau gurkšnodama kavą. - Bet kažkur spintelėje dar turėjau užpilamų makaronų.
- Man makaronai? Žinai kiek energijos reikia tokiai moteriai? – Nustaisiusi viliokišką žvilgsnį šypsojosi Viktorija, - manau jau pats laikas ir tau labiau savimi rūpintis, o gal man kasdien reikia atsinešt papildomą porciją? - spirgėjo ji. - Ir kaip gi pasimatymas?
Viktorija prisėdo. Jos dideli klubai kone paskandino kėdę, tačiau mano akimis, ji išties buvo graži moteris – be perstojo čiauškanti ofiso draugė. Nepaisant to, jog buvo kiek už mane vyresnė,  man patiko jos požiūris į gyvenimą, mačiau, kaip ji myli save.
- Prakeikiu tave, -  išsprogdinau akis ir prapliupau juoktis. - Ką sau manei piršdama man tokį senį?
- Eik sau? Taip nepatiko?, - nusisebėjo ji. - Man jis atrodė labai jaunatviškas ir toks, na kaip jie vadinami..., - užstrigo ji.
- Jei norėčiau silikoninių krūtinės implantų ir botokso į lūpas, manau susilaukčiau paramos iš jo, - vis dar linksminausi. -Turbūt norėjai pasakyti  senas kazanova.
Ji smagiai nusijuokė, tačiau trumpam tarsi dingo iš mūsų pokalbio.
- Ei Vika, nesupyk, - sumojau. - Vertinu Tavo pastangas, bet tas vyras tikrai niekam tikęs.
- Nesuprantu, - tarstelėjo tarsi nukritusi į žemę. - Galbūt Ernestas labai pasikeitė..., - nutęsė.
Viktorija man jį buvo apibudinusi kaip mielą viengungį, kuris esąs jautrus ir labai žemiškas – seniai pažinotas ir vėl netikėtai atrastas draugas.  Iš jos pasakojimo, net buvo galima pamanyti, kad Ernestas praeityje ją buvo labai sužavėjęs ir ko gero šie prisiminimai likę iki pat šiol. Tačiau aš negalėjau pamiršti nuo jo sklindančio keisto šaltumo. Didelis amžiau skirtumas nebuvo ta priežastimi, kodėl jis man labiausiai nepatiko, tiesiog jis aiškiai leido pajusti savo viršumą – tarsi jis būtų medžiotojas, o aš – jo pasirinkta maža pilka pelė.
Visą dieną buvo sunku susikaupti. Laksčiau nuo vieno stalo prie kito, rinkau popierius, parašus, segiau ir klijavau, tačiau viską dariau lyg prisukama lėlė. Negalėjau patikėti, jog atėjo tas laikas kuomet iš bendradarbių, dėdžių ir tetų pradėsiu sulaukti piršlybos paslaugų. Nesijaučiau beviltiška meilės reikaluose, tačiau su kiekviena diena laikrodis tiksėjo. Jau keletą metų nebuvau įsivėlusi į jokius meilės žaidimus, atrodo, jog turėsiu ilgai gedėti savo paskutiniųjų santykių, kurie taip ir nenuvedė manęs ligi altoriaus. Keista, tačiau tas gedulas mane tarsi užvaldė – aš juo ėmiau gyventi, vis save tikindama – dar ne laikas, dar ne.  Kasmet prireikdavo vis daugiau pastangų įtikinti savo draugus, jog jaučiuosi gerai būdama ir vieniša, tačiau jie, mano veide tikriausiai jau matė įsirėžusius ilgų apmąstymų ir vienatvės pėdsakus.
Savaitė buvo rami. Dienos bėgo įprastai – skambučiai, ruošiamos sutartys ir ilgi nykūs susitikimai. Su Viktorija kalbėjomės mažai. Norėjau jos pasiteirauti daugiau apie Ernestą ir žinoma, kodėl ji taip juo žavėjosi, tačiau ji tarytum manęs vengė.  Nusprendžiau, jog geriau tai padarysiu, kai truputį aprims emocijos – nežinau kodėl, bet įtariau, jog Viktorija žinojo daugiau nei man pasakė.
***
Kaskart sugrįžusi namo ėmiau įkyriai galvoti apie savo gyvenimą. Seniai buvau kalbėjusi su draugėmis, galbūt joms dariausi neįdomi pašnekovė.
Jaučiuosi vieniša, neįdomi ir apkiautusi. Savo gyvenime bijojau keisti viską – nuo suskilusio puodelio iki požiūrio į mane supančius žmones. Jaučiau kaip vienuma į mane smelkiasi vis labiau ir kito žmogaus buvimas šalia tampa savotišku iššūkiu. Prieš sakydama imu sijoti mintis ir iš lūpų išsprūsta tik tai, kam derėtų – manyje neliko kibirkščių. Tapau nuobodi net pati sau.  Pasroviui neplaukiau, greičiau plūduriavau paviršiuje.  Buvimas tokiame plastikiniame pasaulyje mane dusino.
Penktadienio vakarą, braukdama ašarą nusprendžiau, jog užteks paguodos ieškoti nuo praėjusių Kalėdų likusiame vyne – paskambinau  senai draugei Sofijai. Ji kiek parymojusi prie telefono ragelio pagaliau sutiko su manimi susitikti, tačiau balse girdėjau silpną abejonės gaidą. Buvau nemačiusi jos ištisą amžinybę, tad sutrikau supratusi, jog ji mano skambučio nelaukė. 
Pamačiusi Sofiją iškart supratau kodėl ji dvejojo. Iš standžiai susegto rusvo palto bandė išsiveržti pilvas. Ji lėtai lingavo prie staliuko, kol galiausiai, tyliai miktelėjusi „labas“ prisėdo.  Stebėjau ją išpūtusi akis, o ši, kiek padvejojusi nusišypsojo:
- Matai kaip sustorėjau, - tarė.
- Negaliu patikėti, kodėl nieko nesakei?  Ooo... banginiukas!, - krykštavau aš.
- Palauk, - atsistojusi nusiėmė paltą. – Palauk, -puškavo ji, kol bandžiau ją apkabinti.
Pakabinau jos drabužius ir suabejojau – kiek gi mes laiko nesimatėme, jog nežinojau tokių naujienų.
- Sofi, atrodai tokia didelė, - šypsojausi jai. – Tau taip tinka nėštumas.
- Aj, baik, - raustelėjo. - Visoms turbūt tinka.
- Bet kodėl tik dabar tai sužinojau? Kada buvom susitikusios, prieš tris ar keturis mėnesius, turbūt jau žinojai? – negalėjau nurimti.
- Plauk, leisk atsikvėpti, - atsiduso ji. – Prieš penkis, buvom susitikusios prieš kokius penkis mėnesius, - tvirtai tarė ji.
Mintyse kračiau mūsų paskutiniojo susitikimo detales, taip, - ko gero buvo pavasaris. Ji buvo labai žavinga, tačiau kiek paslaptingesnė nei įprastai. Studijų laikais gyvenome viename bute, tad žinojau ją kaip nuluptą. Vis dėl to prabėgę metai mūsų bendravimą buvo atšaldę, tačiau širdyje visad jaučiau prieraišumą šiai žaviai merginai.
- Sofi, mieloji mano Sofi,  turbūt per ilgai nebendravome, jei nežinojau tokių naujienų, - vis šypsojausi jai. – Kas tėvelis?
Mintyse regėjau besišypsantį Tomo - Sofi ilgamečio draugo veidą. Žinojau, kad jie susitaikys, atrodė ideali pora.
- Nora, žinau ką tu galvoji, bet geriau nieko nesakyk, -nuleido akis į tuščią lėkštę.
Šie žodžiai labai nustebino, ji jautėsi kiek sutrikusi, ėmė žvilgčioti į padavėją, kuris tarsi nenorom atpėdinęs  priėmė mūsų užsakymą ir paliko nejaukioje tyloje.
- Nesuprantu tavęs, - žvelgiau į ją. – Tu verki?
Jos akys apsiblausė tarsi audrai besiruošiantis dangus.
- Sofi, ar kas nors negerai?, - stengiausi prisliūkinti arčiau jos.
- Nora, - dūstelėjo. - Manai nebūčiau tau sakiusi, šiaip sau. Tu turbūt galvoji apie Tomą, bet ne...
Šie žodžiai suskambėjo lyg  murmesys bažnyčioje, kuomet einama išpažinti savo didžiųjų nuodėmių.
- Aš norėjau tau pasakyti ir daug kartų norėjau, - vis krenksčiojo. - Būk gera, tik negalvok kad aš kažką buvau surezgusi ar...
- Palauk, nutraukiau ją, - Apie ką tu kalbi? Tai gerai vaiko tėvas ne Tomas, kažkas kitas, na ir kas? Išpyškinau greitakalbe. – Juk gali mylėti ką nori.
- Rytis, Nora.  Mes su Ryčiu būsim tėvais, - įkvėpusi garsiai ištarė.
Ištarė taip garsiai, kad man nepasigirstų, kad nenorėčiau klausti jos dar kartą, kad būčiau tikra, jog tai, kadaise mano mylėtas žmogus. Turbūt tuo metu pirmą kartą supratau, ką reiškia pasakymas „nuliejo šaltu vandeniu“.  Tyla. Bruzdesys. Žiūrėjau kaip Sofija rausiasi savo rankinėje ir padeda keletą monetų ant stalo.
- Čia už mane, - tarė. – Aš geriau eisiu.
Tą akimirką stebėjau mus tarsi iš šalies. Mano mintys skriejo prisiminimų takais stengdamasis surasti ką nors – žvilgsnį, prisilietimą, šypseną- bet ką, kas galėtu juodu susieti.
- Palauk, - tariau švelniai paimdama jos ranką. – Tau nereikia eiti.
Ji, suglumusi, lyg netikėtai sugautas balandis, suspurdėjo ir švelniai ištraukė ranką iš po manosios. Lėtai prisėdo ten, iš kur tik ką buvo pakilusi.
- Negaliu, nemoku tau šito paaiškinti, tiesiog mes pradėjome bendrauti ir man viskas taip patiko. – Ėmė teisintis. - Mes niekada negalvojome, jog apgaudinėjame tave, mes tiesiog nė negalvojome...
- Apie mane, - ištariau gergždžiančiu balsu.
Kaip tik tuo priėjęs padavėjas atnešė mūsų užsakymą. Per tas keletą sekundžių spėjau sugrįžti į savo kūną ir atsikvėpiau.
-Sofi, aš nė nebūčiau pagalvojusi kad jūs po mūsų išsiskyrimo bendravote, - kalbėjau ramiai. – Man tai labai netikėta, - ji klausėsi tarsi laukdama priekaištų. – Ar judu.. . susituokėte?, - tariau nužvelgdama jos rankas.
Su Ryčiu buvome pora keletą metų. Jis buvo vienintelis, kaip vadinama, „rimtas“ mano vaikinas.  Puoselėjau viltis, jog kada nors jis užmaus man ant piršto sužadėtuvių žiedą. Nors mūsų santykiai pasisuko kita linkme, niekada nejautėm vienas kitam pagiežos ar noro kerštauti.  Aš jį mylėjau ir Sofija tikrai turėjo tai žinoti, nes pati šluostė mano ašaras praėjus keliems mėnesiams po mūsų išsiskyrimo. 
- Ne, kol kas tik laukiame kūdikio ir vėliau planuojame, - tęsė nedrąsiai.
- Vėliau planuojate susituokti, - pakartojau aš. - Sveikinu jus, - tariau lėtai, - būsite graži šeima.
Kalbėjau  nenorėdama jos įžeisti ar įskaudinti, nes žinojau, jog piktų žodžių ji gali niekada neatleisti.  Galvoje dėliojau sakinius, braukiau ir tryniau, pamiršdavau ir vėl prisimindavau, kol išeidavo kokia šiek tiek padoresnė mintis. Šią kuklią, niekuo neišsiskiriančią, tačiau nuožmaus charakterio merginą mylėjau ne ką mažiau nei Rytį. Ji dažnai būdavo vienintelė mano guodėja ir draugė. Vakarais dažnai virdavo man arbatą, plepėdavome apie vaikinus, meilę, manikiūrą, sesiją... Apie viską.  Mudvi buvome labai artimos, o ši  permaina mane buvo gerokai pribloškusi.
- Tai tu, nepyksti? - tiesmukai paklausė ji.
- Aš, nustebusi, net nežinau ar galiu pykti, - dėliojau. – Juk vienaip ar antraip mes jau senokai nesame pora.
- Taip, taip, - linksėjo.
Sofija papasakojo, jog su Ryčiu susitiko viename klube, po kurio ilgokai pavaikščioję Neries pakrante nusprendė susitikti ir kitą kart.  Paprasta.  Dabar gyvena kartu priemiestyje, kur šalia gražus vaikų darželis, mokykla, netoli ir darbas.  Liepos pradžioje palaidojusi brangią tetą dabar gyvena su nuožmia širdgėla, jog per mažai bendravo. Jos gyvenimas teka ramia vaga.
Su kiekviena jos pasakojimo dalimi grimzdau giliau į apmąstymus, kol galų gale atėjo mano eilė.
- O kaip tu? Kas naujo? – Paklausė pusbalsiu.
Ilgokai patylėjusi pratariau:
- Na, gyvenu viena, darbas tas pats, susitikinėju su senais pirdžiais, kurie įsivaizduoja esantys geresniais už mane,  verkiu kone kasdien, dėl to, kad mano gyvenimas tarsi prisukamos lėlės sukasi pagal tą pačia trajektoriją – žinai, - suvirpėjau, – man greičiausiai depresija.
Nežinau kodėl taip ilgai tylėjusi, nusprendžiau suduoti šitokį smūgį. Sofi žiūrėjo nustėrusi, kol aš rinkausi savo daiktus ir atkišusi jai banknotą paprašiau sumokėti.  Aš neturėjai jai ko papasakoti, buvau vienišas liūdnas paukštis, paliktas išskridusiųjų ir „šiltus“ kraštus. Buvau niekas.
- Mieloji, - išeidama tariau aš, - bent jau Tu nepalik manęs. Man vis dar svarbu tai, kuo mudvi kažkada buvome...
Negalėjau daugiau ten būti. Viduje kunkuliavo vulkanas, kuris galėjo išsiveržti.  Sliūkinau purvinomis Vilniaus senamiesčio gatvėmis, kliūdama už lietaus ir žmonių pėdų nugludintų akmenų. Nenorėjau eiti namo, nenorėjau nieko. Nežinau kodėl, tačiau net ir krapenant rudeniniam lietui, susitraukus nuo žvarbos rankoms, lėtai patraukiau Neries pakrantės link.
Sėdėjau spoksodama kaip vandenyje raibuliuoja žibintų šviesas. Pro mane praėjo įsimylėjelių pora – net pamaniau, kad tai jie.  Vėliau dar keletas vienišių, ir dar ir dar... O aš tik sėdėjau. Vulkanas liko rusenti.
***
Praėjus keletui savaičių pagaliau grįžau į darbą. Visiems sakiau, jog kankino atkaklus kosulys ir gripas, jog tei nukritę kilogramai mano kūno kovos pasekmė. Vienintelė mama žinojo, jog visa tai kvaili pasiteisinimai. Kai mano telefono ragelis suskambęs dešimtą kartą iš eilės pagaliau išsikrovė, ji, nepatingėjusi tolimo kelio aplankė mane. Atvėriau duris neapsikentusi įkyraus zvimbimo ir radau motiną raudančią atsirėmuisią į šaltą ir murziną sieną. Ji bijojo.
Prabuvome kartu savaitę, o gal ir daugiau, laikas buvo neapčiuopiamas. Kalbėjome mažai, tačiau sužinojau, kad  pas mane ją paragino atvykti Sofi.
***
Bendradarbė Viktorija visą savaitę įtariai žiūrėjo į mane ir vis pakišdavo tai gabalėlį pyrago, tai pagal „naują receptą „ pagamintų salotų ar obuolių „iš kaimo“. Nevengiau jos, nes tai buvo vienas iš tų žmonių, kurie moka tyliai padėti pagalvėlę tau krentant ir garsiai pasijuokti, kai norisi juoktis kartu.
Palengva įsisukau į senąjį ritmą. Nors viršininkas neretai pavadindavo mane išsiblaškiusia, aš jam tik nusišypsodavau, o vėliau įsidrąsinusi švelniai sakydavau „šalia Jūsų, kitaip negaliu“. Aišku jis suprato mano juokelius, tačiau savimeilė buvo paglostyta.
Matydama, jog stojuosi ant kojų Viktorija šaipydavosi iš manęs nutaisusi koketišką miną. Sakė, jog man tiktų koks vyresnis žmogus, o aš, įsidrąsinusi paklausiau apie Ernestą.
- Žinai, aš taip ir nesupratau kodėl jis tau nepatiko, - kalbėjo atvirai. – Mudu buvome pažįstami gerą dešimtmetį, kai jis, išvyko su karine misija kažkur į Rytus.  Buvo dailus vyras, nevedęs, visos merginos buvo jam po kojomis, tačiau taip ir nežinojau kam jis jaučia prieraišumą. Vienu metu maniau, galbūt net pati jam patinku, tačiau tada jau buvau ištekėjusi ir gan apvalutė, tad bendravome vis mažiau. Kai sužinojau apie jo išvykimą, maniau, jog sugrįš greit, tačiau praėjo septyneri, o gal net ir daugiau metų... – bandė prisiminti ji.
Kavos pertraukėlės tapo gerokai įdomesnės, kuomet Viktorija ėmė atvirauti ir pasakoti savo prisiminimus. Ji sakė susirašinėjusi su Ernestu gimus pirmajam sūnui, tačiau ilgainiui jų draugystė daug kam pasirodė keista, todėl tiesiog nutrūko.
- Remigijus anksčiau buvo tikrai pavydus, todėl turėjau liautis bendrauti su kitais vyras, net draugiškai, - juokėsi. – Matyt buvo ko pavydėti.
Paskutinį kartą netikėtai susitikę Vilniaus senamiestyje ėmė dažniau pabendrauti. Jis guodėsi netekęs mylimos žmonos, o per išvykas ir komandiruotes ir senųjų draugų. Geraširdė Viktorija negalėjo leisti jam liūdėti, todėl pasišovė surasti tinkamą nuotaką. Juokdavomės iš senų jos istorijų, karts nuo karto, nupėdindavome į parduotuvę, kol jos pavydusis Remigijus, taip pat kolega, nuspręsdavo dirbti viršvalandžius.  Lapkritis darėsi vis malonesnis, artėjo žiema, ilgėjo vakarai ir pokalbiai.
Ėmiau manyti, jog dėl savo pasimatymo buvau kiek nekritiška. Ar gali žmogus taip pasikeisti. Vis sakydavau, kad galbūt buvo prasta mėnulio fazė ir todėl pasimatymas sužlugo, o Viktorija ilgai netrukus užsiminė, jog Ernestas  teiravosi apie mane ir greičiausia būtų norėjęs susitikti.  Buvau nustebusi, nes buvau tikra, jog jam pasimatymas nepatiko taip pat kaip ir man.
- Eleonora, - tvirtai sakydavo ji. – Matau, kad esi viena kaip pirštas, bet visai nenori tokia būti.
Ji buvo teisi. Vienai būti man nepatiko, tačiau buvo sunku perkopti per pastatytas sienas, kurios turėjo apsaugoti mane nuo skausmo. Nusprendžiau dar kartą susitikti su Ernestu. Nusprendžiau tik dėl to, kad daugiau neturėjau su kuo.
***
Pasimatymas vėl buvo beprasmis. Ėmiau manyti, jog jam visai nerūpi moterys ir visa tai daroma tiesiog dėl akių arba dėl to, jog smagiau kažkur išleisti pinigus ne vienam. Pasiklausiusi ilgų monologų, išgėrusi keletą taurių balto vyno pasakiau, jog kitą kartą mieliau nueičiau į kiną, jei jis neturės kompaniono.  Jis tai priėmė kaip gerą pasiūlymą ir iškart ėmė organizuoti.  Paprašiau, jog tiesiog man paskambintų, nes šiuo metu dar nežinau, kuomet būsiu laisva. Slapčia vėl dėjau į šuns dienas Viktoriją ir jos ilgus plepalus apie tai – kaip būdavo smagu. Keista atrodė tai, jog vyras, buvęs kariškis ir anot kolegės verslininkas, taip nenori kalbėti apie savo praeitį. Užklausus apie šeimą jis kaipmat nukreipdavo temą kita linkme, bandydamas daugiau sužinoti apie mane. Nors tiesa pasakius mačiau, jog jam – visai neįdomu. Šis žmogus pats turėjo daug paslapčių, kurios negalėjo būti ištrauktos į dienos šviesą.
Mane kankino smalsumas, bet Viktorija tikrai nebuvo tas šaltinis iš kurio galėčiau sužinoti kas vyksta iš tikrųjų.  Graužiau save, kodėl man rūpi kažkieno kito gyvenimas, tačiau veikiausiai jis tiesiog buvo įdomesnis nei maniškis.
Mandagiai baigėme vakarieniauti, pakalbėję dar apie šį tą, nusprendėme jog laikas namo. Patikinau  Ernestą, jog manęs ryt laukia itin sunki ir ilga diena, tad be jokių neaiškių užuominų  buvau  greitai parvežta prie savo laiptinės durų.
***
Lapkričio pabaigoje Sofija parašė, jog jai gimė dukra.
Buvo netikėta sulaukti šios žinios, tačiau širdyje džiūgavau, jog ji nuo manęs nenusigręžė.  Labai norėjau ją pasveikinti, išsiųsti dovaną, pamatyti mergaitę ir Rytį. Tačiau baimė visus juos sutikti kartu, kaip šeimą, buvo labai didelė. Tarsi nujausdama, Sofija į mano elektroninį pasveikinimą atsakė pakvietimu apsilankyti pas juos.  Dabar ji jautėsi tvirtai.
***
Pirmąjį gruodžio savaitgalį jau buvo iškritęs nedidelis kiekis sniego ir pamažėle ėmė spausti šaltukas, tad susisupusi į šviežiai iš valyklos paimtą paltą pėdinau autobusų stotelės link.  Buvau susiruošusi aplankyti Sofijos ir jos dukrelės, žinoma, slapta vyliausi, jog sutiksiu ir seniai matytą Rytį. Nekantravau pamatyti kaip jie atrodo, kaip elgiasi, nes kad ir kiek kartų bandžiau juos suporuoti savo galvoje, sekėsi sunkiai. Jaučiau, jog tam, kad pagaliau nusiraminčiau tiesiog turu juos pamatyti kartu, laikančius savo naujagimę dukrą.  Mažylei buvau supakavusi rausvą minkštutę antklodę, kurią išrinkau vienoje didžiausių sostinės parduotuvių.  Vaikų daikteliai man atrodė tokie mieli ir mažyčiai, jog buvo sunku patikėti, jog tokių mažylių išvis būna.  Triauškindama dar tik ką spėjusį sušalti ploną ledą nužvelgiau prie manęs sustojusi automobilį. Matytas mersedesas dar truktelėjo į priekį ir sustojo tiesiai prieš akis.  Žvilgtelėjusi vidun pastebėjau gražaus vyro veidą.
- Panele, - šuktelėjo. - Gal Jūs pakeliui?
Ernesto Oleno vairuotojas netikėtai stabtelėjęs prieš mane buvo mandagus ir malonus. Mano pasimatymų draugo viduje nebuvo, tad lengviau atsikvėpiau.
- Laba diena, o Jūs kur? – priėjusi arčiau paklausiau.
- Na, turiu kokią valandą laiko, kol reiks sugrįžti, tai turbūt man ten pat, kur ir jums, - nusišypsojo.
- Aaa.. Na valanda tai nemažai, - pravėriau dureles ir krestelėjau ant priekinės sėdynės. - Aš pas draugę, užmiesty. Ačiū.
- Užmiesty? – nutęsė. – O konkrečiau?
Palto kišenėje suradau skubiai užrašytą adresą ir parodžiau.
- Dar nesu ten buvusi, - tariau. – Beje, aš Eleonora, malonu, - ištiesiau jam ranką.
- Lukas, malonu ir man.
Jis atrodė gan kuklus, tačiau itin dailus. Keista, tačiau šalia jo jaučiausia jaukiai.
- Lauke jau spaudžia šaltukas, tad man tikrai pasisekė, jog Jūs atsiradote lyg iš niekur nieko, - nusijuokiau. -Darbymetis?
- Man visad darbymetis, - kalbėjo jis. – Dažnai važinėju iš vieno miesto galo į kitą tarsi be jokio tikslo.
- O Jūs seniai dirbate Ernestui? - Ėmiau domėtis, pamaniusi, jog tai bus puiki proga sužinoti daugiau apie kolegės mylimąjį draugą.
- Ehmm, paskaičiuokime, pradėjau vasaros gale, tad kelis mėnesius.
- Aišku, - nebesumojau ką sakyti.
- O Jūs Eleonora, kaip suprantu, su Ernestu bendraujate dar visai neseniai?, - mandagiai paklausė vairuotojas. - Vežiau jus tik keletą kartų.
- Taip, toks ir bendravimas, mes greičiau tik pažįstami, ir manau, jog pažinties su Juo netęsime, - tariau.
Vaikinas buvo gan kuklus, tačiau tikrai tvirtas. Nors nebuvo panašus nei į Bredą Pitą, nei į dar kokį Holivudo gražuolį, man patiko į jį žiūrėti. Tvirtai sučiauptos lūpos, aštrūs žandikaulių kampai, trumpa barzdelė ir juodi plaukai - kiek panašėjo į „blogiuką“, tačiau akys atrodė geros. 
Džiaugiausi, jog man pasisekė jį sutikti būtent dabar, nes gali būti, jog užvaldžiusi įtampa būtų išvijusi mane net iš važiuojančio autobuso ir mažajai mergaitei antklodė būtų keliavusi paštu, tačiau mūsų lengvas pokalbis kiek nuslopino susikaupusį stresą. Nuoširdžiai jam padėkojau, pasakiusi, jog būtent jo dėka, išdrįsiu savo nevilčiai pažvelgti į akis.
Išlipau iš mašinos prie naujai pastatyto daugiabučio, kurio kieme, pagautos vėjo šmėkliškai sukosi supynės. Mano širdis daužėsi  kone taip pat stipriai, kaip pirmojo bučinio metu, tačiau aš negalėjau trauktis. Turėjau susitaikyti su mintimi, jog žmonės nori būti mylimi, jog likimas kartais iškrečia ne itin malonių pokštų, tačiau kaip mes tai priimame priklauso tik nuo mūsų. Išsiskyrusi su Ryčiu tikrai nemaniau, jog jis visą gyvenimą mylės tik mane ir niekaip negalės užmiršti kartu pralesto laiko. Na.. . galbūt šiek tiek apie tai pagalvojau, ir tikrai norėjau kad būtų priešingai – norėjau pati su mylimu vyru sūpuoti kūdikį, o jį geriau matyti vienišą. Likimo paradoksas. Priglaudžiau gražiai supakuotą dovaną sau prie krūtinės tarsi ji būtų skydas ir giliai įkvėpiau. Metas judėti pirmyn.
Surinkus durų numerį mane pasitiko linksmas Sofi balsas. Lifte kiek pasitvarkiau plaukus ir lūpas – manau, jog atrodžiau puikai, juolab, jog mane atvežė lyg tikrą damą, tačiau pati savo akyse įžvelgiau baimę.
Manęs prie durų laukė Sofi. 
Graži kaip visuomet. Jos gelsvi plaukai garbanomis krito ant pečių, o žydros akys puikiai atspindėjo melsvą minkštą megztuką.  Jie būčiau jos nemačiusi prieš tai, nė nebūčiau galėjusi pagalvoti, jog ši moteris visai neseniai išnešiojo kūdikį.
- Kokia tu graži, Sofija. Man atrodo, jog aš tave pažįstu taip seniai, bet tokios gražios dar nebuvau mačiusi.
Ji tik kukliai timptelėjo savo kašmyrinio megztuko rankovę, ir pasitraukė keliais žingsniais atgal atverdama man kelią į savo namus. – Užeik, mes tavęs labai laukėm.
Gelsvai balta nudažė mano akis. Erdvūs ir šilti namai. Sienas puošė keletas paveikslų, mažylės ir mamos nuotrauka, magistro diplomą beatsiimantis Rytis. 
-Jūs puikiai įsikūrėte, - tarstelėjau atkišdama jai dovaną, – čia mergaitei.
-Ačiū, išpakuosiu truputį vėliau, nusirenk, pasiūlysiu tau kavos, gerai? Beje, Ryčio nėra namie, ko gero ir nebus, nežinau, sakė, jog užtruks darbe, - bėrė ji.
Aš atsikvėpiau. Mirtinai bijojau šio susitikimo ir panašu, jog Rytis jo bijojo ne ką mažiau. Mane apėmė viso kūno šiluma, pasijutau taip jaukiai, lyg vatos prikimštas žaislas. Kojos sunkiai nuvedė mane į virtuvę. Atsikvošėjau  tik pajutusi karštos kavos skonį.
-Manau, jis vengė šio susitikimo, - pratarė Sofi, - man irgi buvo labai sunku, tačiau žinojau, jog visų sunkiausia yra tau. Iš pradžių galvojau, jog būtų geriausia visai nebendrauti, neminti ant senų žaizdų, kaip žmonės sako, bet, – tęsė monologą ji, – tu atrodei tokia prislėgta, tokia... vieniša.
Aš siūbčiojau vis garsiau tarsi nenorėdama jos girdėti, tačiau ji kalbėjo toliau:
- Išsigandau dėl tavęs, todėl pasikalbėjau su tavo mama. Ji, ko gero nė nenutuokė, kas dedasi šioje galvoje, - parodė pirštu į mane, - Elyt, gal galiu kuo padėti?, - juk pati prašei likti Tavo drauge, ta žinok, aš vis dar noriu ja būti.
Pažvelgiau į jos mėlynas akis, kurios spindėjo nuo bepradedančių kauptis ašarų. Nors jaučiau vis dar nebyliai į nugarą suvarytą peilį, mylėjau ją taip pat labai, kaip tada, kai studijų laikais, su aukštakulniais rankose bėgom į paskutinį troleibusą ir kvatodamos  rūkėme ant galinės sėdynės. Tada man atrodė, jog su ja galėčiau keliauti į pasaulio kraštą - ji buvo mano sesuo, kurios neturėjau.
- Man viskas gerai, po truputį ėmiau judėti į priekį – susikaupusi ištariau, - manau reiks imtis kokių nors pokyčių, kas pagaliau tą savo slogulį išvaryčiau, - kalbėjau, - gal plaukus nusikirpsiu.
Sofija kelis kart sušniurkščiojo ir pajudėjo link miegamojo.
- Atnešiu Aliciją, turi ją pamatyti.
Alicija, beveik kaip Alisa stebuklų šalyje, tikrai man buvo tarsi stebuklas, padėjęs išsiaškinti visas paslaptis.
Mergaitė buvo labai graži, kone kaip lėlė. Mažytė ir smulki, beveik be plaukučių, putliomis lūpytėmis ir žandais. Atrodė tokia pat miela, kaip naujagimiai iš atviručių, tačiau pajudinta ėmė žiovauti ir verkti, tad gerą valandėlę mama stengėsi ją nuraminti.  Tuo tarpu gavau pavartyti nuotraukų albumą – atrodo tokia paprasta tradicija, tačiau man buvo ne itin malonu žiūrėti į poros ir laukimo fotosesijų nuotraukas – manau Sofija taip bandė padėti prisijaukint mintį, jog anksčiau ar vėliau aš pamatysiu juos kartu.
Nerimstant kūdikiui nusprendžiau, jog turiu palikti jas vienas, mergaitė buvo išalkusi, o Sofi kiek drovėjosi mano draugijos savo motiniškoms pareigoms atlikti, tad ir aš lengviau atsikvėpiau, kai netik nesulaukiau pakvietimo pabūti ilgiau, o dėkingu žvilgsniu buvau palydėta link durų.
***
Dar keletą savaičių mąsčiau apie naujai susikūrusią šeimą – tačiau nebejaučiau jokio ilgesio. Ko gero dar nesubrendau tokiems iššūkiams kaip vaikai.
Įsivyravo rutina. Prekybos centruose ėmė skambėti įkyri kalėdinė muzika, visi stengėsi šypsotis ir būti šventiškai draugiški. Atvirukai, papuošaliukai, bizgučiai ir kitos kalėdinės nesąmonės skverbėsi į sąmonę kaskart atėjus į parduotuvę nusipirkti kažko paprastai egzistencijai. Naujus metus maniau švesianti su mama  jos jaukiame namuke, su šunimi kudlium, kurį karts nuo karto pamaloninam įsileisdami į vidų. Nieko perdaug nesitikėjau, bet vis dėl to ėmiausi pokyčių – kaip ir sakiau nusikirpau plaukus. Tiesa pasakius mano išvaizdai tai buvo tikrai į naudą, nes jau visai netrukus pastebėjau, jog ir pati geriau jaučiausi ir aplinkinių komplimentų susilaukiu kiek daugiau. 
Darbe vyravo kalėdinė nuotaika, o Viktorija, tarsi pašėlusi sukosi tuose hipnotizuojančiuose prekybos centruose ir kasdien stengėsi į mūsų „šaltus protus“, kaip ji pati mėgdavo sakyti, įnešti šiek tiek džiaugsmo. Nejučia visų mūsų stalai pasipuošė angeliukais, seniais šalčiais ir kitais atributais, ant skelbimų lentos pakibo romu supilto Kalėdų pyrago receptas, o skrandžius džiugino Viktorijos paruoštas kalėdinis vynelis. Kaip ji teigdavo – jei po gurkšnelį, tai galima ir darbo metu.
Buvo visai smagu, jog pagaliau Lietuviška niūruma tarsi nuslinko ir baltas purus sniegelis padengė rudenio purvynus.
Mintyse vis dėl to perkračiau draugų sąrašus – atrodo, jog iš gyvenimo buvau pasitraukusi ne vienam mėnesiui ir nelabai kas manęs pasigedo. Vis dėl to gerai pagalvojusi, nusprendžiau šiek tiek susiimti, pasipuošti ir švenčių proga pasiūlyti susitikti keliems seniems draugams.
Sulaukiau pakvietimų apsilankyti kine, teatre ir keliose kavinėse ir nors ne visus susitikimus pavyko įgyvendinti, vis dėl to akiratį kiek praplėčiau.  Maniau, kad tamsusis mano gyvenimo etapas jau baigėsi.
Jau visai prieš naujuosius netikėtai vėl sutikau Erneso Oleno vairuotoją Luką. Pamačiau ji vieno prekybos centrų aikštelėje atsirėmusį į berods tą patį juodą mesrsedesą, kuriuo kažkada teko važiuoti ir man.
Būdama netoliese netrukus jį užkalbinau ir paaiškėjo, jog Lukas ir vėl turi laukti savo boso.  Atsimindama jo padarytą man paslaugą, pakviečiau čia pat užeiti kavos. Buvau jau kiek pagerinus savo bendravimo įgūdžius, tad pokalbis, nors ir trumpas, buvo tikrai malonu.  Ramybę sudrumstė paslaptingas skambutis, į kurį atsiliepęs Lukas sunkiai tramdė savo balsą. Man pasirodė, jog jis turi bėdų.
Greit linktelėjęs, beveik taip, kaip tada kai minioje kažką užkliūvame, jis dirstelėjo į mane ir net nepadėjęs telefono ragelio išskubėjo laukan. Likau viena, su savo mažu tuščiu puodeliu kavos ir sąskaita už du.
Nusispjoviau, kad man tenka bendrauti su visokiais mulkiais, pasiėmiau didelė porciją ledų, ir tarsi tikėdamasi, jog jis dar grįš valgiau itin lėtai. Mano draugas negrįžo ir aš nusprendžiau grįžti namo pėsčiomis. Gerą kelio gabalą nuėjusi pagaliau pamiršau tą draugišką, bet taip netikėtai įžūliu tapusį vaikiną, kol galiausiai slidinėdama ant šaligatvių pagaliau parsiradau į namus.
Pirmos dalies pabaiga