Meilės metamorfozė

1
Tai buvo trapus, juodas žmogaus siluetas. Tamsiai mėlyname vasariškos nakties fone. Kai priėjau, jis pažvelgė į mane.
Aš pajutau cigarečių dėžutės briauną, ji kelnių kišenėje spaudėsi į mano šlaunį. Aš norėjau išsitraukti vieną cigaretę. Kai pirštais priliečiau dėžutę, siluetas išryškėjo. Aš pažvelgiau – jos ranka laikė mano ranką per alkūnę. Ji žiūrėjo į mane ir jos pečiai nuo šalčio drebėjo. Pasiūliau užeiti. Beeinant pastebėjau, kad švinta.
Kai prisiglaudžiau prie minkštų plaukų, pagalvojau, kad jie kvepia meile ir mirusiu džiaugsmu. Aš prisiminiau tą kvapą. Jos akys spindėjo, apšviestos nedrąsios aušros. Jos akys spindėjo alkoholiu. Ranka suėmė ranką ir prispaudė prie krūtinės. Lūpos šypsojosi. Kūnas spaudėsi prie kūno. Ir aš supratau, kad blogai.

2
Aš kaltinau save, sako ji ir nepažiūri į mane. Ji prisiminė ir priminė man. Lietų, servetėle šluostomą veidą. Ji kruopščiai šluostė, jos akys buvo mėlynos ir labai gražios. Norėjau paimti servetėlę ir šluostyti, bet neišdrįsau. Tu nesi kalta, sakau, ir ji pažiūri į mane.
Mes gulėjome susiglaudę. Ir ji norėjo manęs. Aš pajutau jos ranką ant mano rankos. Aš pajutau švelnias krūtis. Aš girdėjau tylą. Akys buvo užmerktos, galbūt ji norėjo miego. Miegok čia, sakau. Ir ji užsimerkusi šypsosi. Man šypsosi. Aš nematau jos šypsenos, aš nieko nebematau. Negaliu – praskamba tuščioje erdvėje, mano tuščioje erdvėje, ir aš prisimenu, kaip ji nueina. Prisimenu lietaus lašus ant veido. Aš dar matau jos plaukus, dar matau, kaip jie sklaidosi, nes jie sausi. Bet ji dingsta už kampo ir aš nieko nebematau. Dabar pajaučiu spaudimą ant klyno. Jos pirštai trumpi ir mergaitiški. Jie juda lyg bejėgio vabalėlio kojytės. Aš pajaučiu, kad stangrėju. Ir ji sako: nenoriu tau būti kekšė; mylėk mane šiąnakt. Tada klausausi tylos. Ir pastebiu, kad kambaryje beveik visiškai šviesu.
 
3
Suimu liemenėlės užsegimą ir ištraukiu ją viena ranka per vasariškos palaidinės apačią. Guliu šalia, jos užmerktos akys nevirpa – ilsisi. Virpa mano širdis. O kai ji prasimerkia ir pažvelgia į mane, širdis nustoja plakusi. Ji nekalba, o pasako tiek daug. Akių vokai lėtai atlimpa, plečiasi, ir aš jaučiu, jog tai mirtis. Ji šypsosi, ji sako, bet aš negirdžiu. Aš jaučiu jos pirštus už mano kelnių užtrauktuko. Sakau, kad bus blogai. Ji surimtėja, pirštai nebejuda. Žinau, sako mano mirtis. Sakau egoistiškai: man bus blogiau nei tau. Ir pajaučiu, kad ji jau laiko mane. Man šiek tiek gėda, ir ji klausia: aš tau negraži?
Aš matau ją pirmą kartą ir tai yra stebuklas. Aš matau ugnį. Ji šypsosi savo klasiokui. Jos dantukai balti ir taisyklingi, o lūpos mergaitiškai mažos ir rausvos. Aš matau ją pirmą kartą ir nebegaliu pajudėti. Mano pasaulis yra tuščias, bet man tai neberūpi. Aš nesuprantu, ką matau. Paimu jos ranką šaltą rudenį po geltonu žibintu ir matau nuostabą. Matau, kaip stingsta. Kaip sustoja. Nebejaučiu džiaugsmo. Sakau: myliu, ir girdžiu tylą. Jaučiu šaltą vėją. Jis kabinasi į lietaus lašus ant mano veido. Matau už kampo dingstančius plaukus. Ir dar nesuprantu, kas dabar bus.
Piršteliai sulenda į mano kelnes ir lėtai, vienas paskui kitą suima mane, ir man šiek tiek gėda, kad viskas šitaip. Aš suskilęs ir nemoku savęs padalinti, kad būtų gerai. Ji laiko ir klausia: aš tau negraži? Aš jaučiu, kad esu suglebęs, ji šypsosi dėl to, bet ne piktybiškai. Ji man padės. Mėlynos akys, paukštelių čiulbesiai už lango, ir aš jaučiu, kad gerėja. Aš matau jos šypseną. Tu išmanai techniką, pagalvoju. Man bus blogai, sakau. Ir ji mane ramina.

4
Noriu ją bučiuoti, bet negalima. Neleidžia. Mūsų lūpos liečiasi, tačiau nesusijungia. Jos negali susijungti. Ji žino, kad aš noriu, ir stebi mane. Noriu bučiuoti jos miegančias lūpas, todėl dar kartą sakau: miegok čia. Mano kojos aptirpsta, jos akys neužsimerkia, ji žiūri į mane stiklinėmis akimis ir aš jaučiu, kad jos rankos judesiai taisyklingi ir gerai koordinuoti. Aš pagalvoju, kad ji turi praktikos, ir prisimenu vasaros vakarą. Jos lūpos neturėjo praktikos. Aš buvau pirmasis. Aš buvau laimingas. Vasaros vakarą jos veidas buvo apšviestas tik iki pusės.
Aš sėdėjau, ir ji pabandė užlipti. Ji norėjo, kad liesčiau jos minkštą kūną. Ji dar nenorėjo liesti mano minkšto kūno. Kai ji pabandė ant manęs užlipti, aš pasakiau, jog pakaks. Ir ji įsižeidė. Turbūt mano veidas atrodė liūdnas. Aš norėjau, kad mano veidas būtų laimingas ar ramaus idioto, ar šinšilo. Bet aš šitaip nemokėjau. Nemokėjau išprotėti, nes nesu to nusipelnęs, atleisk. Mano veidas buvo mirusio romantiko. Aš buvau Nyčės Antžmogis. Aš padegiau tiltą ir pradėjau juo eiti. Aš dingau juodų dūmų smoge. Ir kažkas matė krentantį apanglėjusį lavoną. Iš tiesų tai jis tik norėjo būti lavonu. Jis labai to troško.
Dabar ji sako: jau visai šviesu. O aš nieko nematau, tik laikausi įsikibęs į jos dešiniąją krūtį lyg išsigandęs vaikas. Aš guliu prisiglaudęs prie jos nugaros. Ji švelniai šypsosi ir sako, jog laikas eiti. Aš girdžiu įkyrų paukščių čiulbėjimą už lango. Mirtis šypsosi švelniai, bet jos šypsena skirta apgauti – sakau sau labai tyliai. Ji klausia: ar tu myli mane? Senas skausmas protingas ir todėl grįžta dvigubai garsiau. Mes stovim, ir aš matau, kaip ji bando užsisegti liemenėlę. Mano kelnės laisvos, jos prasegtos.

5
Kai mes išeinam į lauką, oras gaivus. Aš nejaučiu šalčio. Aš jaučiu tuštumą. Jaučiu praradimą. Jos nebėra. Jos niekur nebėra, ir kai aš tai pasakau, jos veidas pasidaro liūdnas. Ji žiūri ir pagaliau supranta, ką aš sakau. Jos niekur nebėra. Aš likau vienas. Be nieko.
Keletas žvilgsnių, keletas žodžių, bet nieko daugiau. Viskas pasakyta ir viskas aiškiai matoma. Aš matau aiškiai savo tuštumą. Aš matau save toje tuštumoje. Mažytį juodą taškelį beribėje juodoje erdvėje.
Rūkau ir matau, kad ji nueina, atsisėda ir išvažiuoja. Aš nebenoriu galvoti, nes dabar šešta ryto ir žmonės jau keliasi. Rūkau ir matau – mudu sėdim ant suoliuko susiglaudę, jaunesni nei dabar. Mums šypsosi žmonės, gamta, likimas, kosmosas. Mūsų meilę laimina Dievas, ir aš jam už tai nuoširdžiai padėkoju. Mes sėdim tylėdami, nepatogiai sėdim, bet bijom vienas kitam tai pasakyti. Bijom žiūrėti į vienas kito akis, kai sakom – myliu. Aš girdžiu žingsnius, ir ilga juoda ranka suima jos plaukus, ir aš matau, kaip ją tempia žeme. Ji žiūri į mane ir jos akyse spindi ašaros. Plaukai dingsta už kampo ir aš stoviu lietuje vienas. Servetėlė mano rankoje.
Kai viskas nutyla ir aš einu namo, kažkodėl pakeliu galvą į viršų. Ir suprantu: kažkas nutapė dangų raudonomis juostomis. Suprantu: kažkas nutapė dangų mano krauju.
Prieš išsiskiriant ji suima mano ranką, eina į priekį greičiau ir atsisukusi sako: aš labai lauksiu kito karto.