Rašyk
Eilės (72036)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Le Hawk neberašo. Dingo tekstai apie tai, kaip reikia kovoti prieš blogį ir kurti gėrį, kaip reikia laikytis Dievo įsakymų ir kitų moralumo taisyklių. Ne, tikrai ne dėl to, kad būčiau nustojęs tuo tikėti, ar pakeitęs savo pažiūras - toli gražu ne. Kaip ir seniau - tikiu, esu ĮSITIKINĘS, kad egzistuoja Aukščiausio Absoliuto forma - THE REASON, ir kad Biblinės dorovės ir darnaus sugyvenimo tiesos, Dievo įsakymai - jie yra iš esmės teisingi ir universalūs. Kaip ir seniau, taip ir dabar neabejoju - jeigu žmonės staiga pradėtų gyventi pagal 10 Dievo įsakymų, tai pasaulis taptų idealus. Bet prieš tai buvusiame sakinyje yra vienas esminis žodelis - JEIGU. Būtent jame turbūt ir glūdi esmė to, kodėl dabar vėl rašau. Bet apie tai - kiek vėliau.

Gali būti, kad susireikšminu per daug. Kas pasiilgo mano moralinių tekstų, ar daug yra tokių, pakelkite rankas? Na va, aš taip ir maniau - nelabai kas. Ir ką? Ir nieko. Naivu yra tikėtis ko nors kito.

Pasigirsiu: aš gal ir turiu pakankamai košės galvoje, kad suprasčiau - tai, kaip gyvena didelė dalis visuomenės, yra neteisinga. Pasigirsiu dar kartą - aš gal ir turiu pakankamai sugebėjimų savo šiuos pastebėjimus išdėstyti raštu pakankamai sklandžia ir suprantama forma. Na o bet tačiau - aš neturiu kai ko kito. Vidinės stiprybės, pasiaukojimo, pasiryžimo dėl teisybės pereiti ugnį ir vandenį. Atleisk man, Dieve, bet aš nesugebėčiau kaip Jėzus išdėti fariziejams ir Romos vietininkams visą teisybę į akis ir mirti ant kryžiaus už svetimas nuodėmes. Aš nesugebėčiau kaip herojai (o kiekviena be išimties tauta jų turi) eiti į mirtį už tiesą ir aukštesnius idealus, paaukojęs savo gyvenimą ir kasdienybę.

Nes Le Hawk yra paprasčiausias eilinis statistinis pilietis, dirbantis paprastą darbą, besišlaistantis Vilniaus gatvėmis ir skaitantis naujienas internete. Gal Le Hawk ir supranta, kaip daug kas turi būti, skiria gėrį nuo blogio, sugeba pamokyti kitus, bet savo įsitikinimus atstovėti sugeba tik tada, kai tai nepavojinga, kai viskas maždaug ramu. Iškilus pavojui, Le Hawk krikščioniškumas kažkur dingtų - jis tikrai ne toks, kaip ankstyvieji Romos imperijos krikščionys, kurie buvo žudomi gladiatorių arenose už savo įsitikinimus, atiduodami suėsti liūtams, džiaugsmingai klykiant kvatojančiai miniai. Kur jau ten liūtai - Le Hawk netgi primyžtų į trusikus, jeigu reikėtų sukritikuoti kokį nors už save įtakingesnį visuomenės pilietį. Jis to nedarytų - kam gi tos problemos darbe ar gyvenime... Tai apie kokius liūtus dar gali būti kalba!

Aš ne tik prigimtinis bailys, bet dar ir mizantropas. Gal visada kažkiek turėjau šios savybės, bet per pastaruosius metus, vis daugiau bendraujant su žmonėmis ir vis labiau juos pažįstant, ta savybė vis labiau ryškėja. Vis dėlto, kai tau jau 30 metų - nors dar esi pakankamai jaunas, bet kai ką gyvenime jau matei. Ir tai, ką gavosi pamatyti, kažkaip nepakeitė manęs į geresnę pusę. Dar prieš 5 metus apie žmones nežinojau daug ko, ką žiaurokai, pjaunančiai iki kaulo smegenų žinau dabar. O kas dar laukia ateityje? Intriguoja, be abejo. Bet vis dėlto įtariu, kad ta mizantropija nėra laikinas, emocinis „užplaukimas“. Panašu, kad tai ilgam.

Žmonės iš esmės yra žiaurūs, egoistiški, gyvenantys biologiniais poreikiais, lenktais į save nagais, ir beveik absoliučiai neidealistiški. Gal ne visi, gal dauguma - juk yra ir kitokių. Bet vis dėlto, jeigu žmonių biomasę vertintume kaip vienetą, tai dominuojančios savybės būtų būtent tos, kurias išvardinau anksčiau. Kaip ten sako Biblijoje? Šėtonas. Žvėris. 666 - ŽMOGAUS skaičius. Atkreipkite dėmesį dar kartą - ŽMOGAUS!

Sakydamas „žmonės, žmonių biomasė“ neturiu omenyje to, kad visi aplink blogi, o aš vienas geras. Oi, blyn, aš irgi geras padla! Doras krikščionis, kol viskas maždaug tvarkoje, o jei tik kokios problemos - irgi pradedantis drebėti visų pirma dėl savo kailio. Taigi, neišskiriu savęs iš tos bendros visumos. Žinau, kas yra gėris ir blogis, vengiu blogio... Bet esu silpnas. Per silpnas, kad pakeisčiau pasaulį, o be to, dar ir naivus, tiesiog nedovanotinai naivus! O naivius, deja, visada muša.

Kažkada naiviai tikėjau žmonėmis, maniau kad jie yra geresni, nei atrodo. Klydau. Ir tam, kad tai suprasčiau, reikėjo pakankamai stipriai nuo jų nukentėti - skaudžiai, žiauriai, negailestingai. Vaje, koks nepakartojamas jausmas, kai padedi žmogui, o jis tavo pagalbą prisimena tada, kai jam vėl atsiranda kažkokių problemų! (Beje, o kodėl aš sakau „nepakartojamas“? Juk tai pasikartojo ne vieną ir ne du kartus!)

Kaip nuostabu, kai nė vienas tavo geras darbas nelieka nenubaustas - va čia tai jėga! Jausmas afigienas - kaip su šlapiu skuduru per rylą. Nors aš visa tai priimu ir jau senai nesispjaudau - žinau, kad kitaip nebus, ir kad tai mane tik grūdina. Jau įsitikinau - visi šitie gyvenimiški pakankinimai rezultate išeina tik į naudą. Duoda į snukį taip, kad sudaužo rožinius akinius, daug ką imi suprasti... Su laiku tampi kokybiškai visai kitu žmogumi. Išoriškai gal ir tuo pačiu, bet viduje - jau kitu. Ir ko gero, tai negrįžtamas procesas.

Dauguma žmonių absoliučiai nemąsto globaliomis, amžinomis kategorijomis, jiems egzistuoja tik čia ir dabar - pažrat, pasrat, paspat (pavalgyti, pašikti, pamiegoti). Ir jie nenori net galvoti apie kažką kita. Būdamas dar 19 metų, perskaičiau Č. Aitmatovo „Ešafotą“. Ten yra epizodas, kur naivus idealistas Avdijus kalbasi su narkotikų prekeiviu, gryniausiu nusikalstamo pasaulio atstovu Griša (ar galima įsivaizduoti didesnį kontrastą?). Tas Griša pasirodo ne toks ir kvailys, ir pasako Avdijui maždaug tokią frazę - tu ką, tikrai galvoji, kad žmonėms reikalingas tavo nešamas gėris? Kvaily, tie žmonės, būtent tie, kuriuos tu nori gelbėti, patys pirmi tave apspjaudys, sumaišys su mėšlu! Lygiai taip pat, kaip iš pradžių spjaudė ant Jėzaus, tempiančio kryžių, o paskui pradėjo jį garbinti. Knygoje idealistas Avdijus ir baigia gyvenimą panašiai, kaip Jėzus. Absoliučiai kitas laikmetis, kita vieta (I a., Romos imperija, Palestinos provincija - XX a., TSRS, Kazachstano stepės), bet žmonių natūra ta pati. Lygiai tokia, kaip ir XXI a. Lietuvoje, ir bet kurioje kitoje pasaulio vietoje. Niekas nepasikeitė!

(Dabar parašęs pagalvojau, kad Avdijaus pokalbis apie Jėzų galėjo būti ne su Griša, o visai kitoje knygos vietoje. Senai skaičiau šią knygą, taigi, nenoriu suklaidinti. Ne tame esmė. Vis dėlto, patarčiau perskaityti visą šią knygą, kaip ir kitas Aitmatovo knygas - tokių gilių, aštrių ir iki skausmo taiklių įžvalgų apie žmogišką natūrą retai kur pasitaiko.)

Žmonės organiškai negali pakęsti teisuolių - gal dėl to, kad kito žmogaus teisingumas kaip kontrastas labai stipriai išryškina jo paties nuodėmes. Iš pradžių bandoma pasišaipyti: „vaje, koks tu šventas! „. Kai pašaipos neveikia - sugundyti „ai davai gi, ko čia laužais, ne prie chebros štoli? „. Kai nesuveikia ir tai - tada jau įsijungia pyktis, ir pajudintas gyvatynas sušnypščia visu rimtumu. Intrigos, apkalbos, ieškojimas prie ko prisikabinti, o jei nepavyksta rasti kabliukų - tada jau net šmeižtas. Suvaryti, sudergti, sumaišyti su šūdu tą teisuolį! Kad tik nebadytų akių. Tegul kenčia, tegul lūžta, tegul tampa toks, kaip visi. Ir po tokių dalykų kyla tik viena mintis - „Dieve, ir dėl ko aš stengiuosi? Dėl jų? Siaubas, koks aš idiotas! „

Atleisk man, Dieve, gal aš blogas krikščionis, bet negaliu aukotis dėl tų, kuriems to nereikia, ir kurie vėliau už tai spjauna į snukį. Le Hawk - ne Jėzus, jis savo vidumi per silpnas mirti ant kryžiaus. Jis ir ne Avdijus iš Aitmatovo knygos. Le Hawk yra silpnas ir bailus.

Ar Le Hawk ir toliau kasdienybėje gyvens pagal 10 Dievo įsakymų ir stengsis būti doru žmogumi? TAIP, be abejo. Nes tai vienintelis teisingas kelias, kurį aš žinau.
Ar Le Hawk dar rašys? TAIP, anksčiau ar vėliau. Nes jis kitaip jau negali.

Tik dabar jis jau kitas - jis mizantropas. Ir tai, ko gero, ilgam, gal net visam laikui. Nežinau, ką gyvenimas žada ateityje, bet kažkodėl įtariu, kad nuobodu neturėtų būti. Ir tai intriguoja! Noriu virti šitoje košėje, stebėti nemokamą žmogiškos beprotybės teatrą ir toliau, nepaisant nieko, išlikti doru. Specialiai, aplinkinių pykčiui!

Iki pasimatymo. TO BE CONTINUED.

P. S. Kaip teigia Vikipedija, mizantropai kasdieniniame gyvenime absoliučiai normaliai bendrauja su atskirais žmonėmis - jie tik nevirškina žmonių kaip visumos, žmogiškos natūros, yra ja nusivylę. Taigi, realiame gyvenime aš nesu toks bjaurus, kaip gali pasirodyti paskaičius. Na, bent jau išoriškai.
2016-06-05 16:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-02 11:18
Le Hawk
Taip, čia viena iš nedaugelio mano esė, kur koncentruojuosi į save, ne į kitus. Ne tam, kad save paglostyčiau, o dėl to, kad aš toks pats, kaip ir daugybė kitų. Aš - suka.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-06-12 00:18
tictac_it
Silpnas tekstas ... labai jau susikoncentruota į "aš" ... aš žinau :) o jei pasakyčiau - kad nėra nei blogio nei gėrio - tai jau esu priskirtinas daugumai (blogajai, aišku :)), o jei pasakyčiau, kad bet kurio tikėjimo (nuo budizmo iki šamanizmo) taisyklės yra geros - tik laikykis jų ir viskas bus ok - tai jau esu amoralus ? Ar galima sukimšti Visatą į aguonos grūdą - Le Hawk to norėtų ( daug kam norisi ) ... bet tikiu kad taip niekada neįvyks :) 1+
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą