miestas vakaruose ir miestas rytuose

ten istorija ir gatvėse tas šurmulys
aplanko sapnuose mane,
kai sugrįžtu, kur švyturys,
kur uostas laukė paslapčia,
kai užtrenkiau naujajam keliui aš duris.

duris kalvotajam peizažui,
muziejų ir bažnyčių pasakai rytietiškai
užvėrė troškulys sūriam miražui,
žuvėdrų klyksmui idilėj vakarietiškoj,
pirmyn atgal vis traukiniais...
manęs dar prašo pasilikt dama su kailiniais.

nes sniegas ten dažnesnis,
ir vėjas ten šiaurys nuožmesnis
o čia - kurortai, džiazas ir alus,
kuris vis liejas per kraštus,
primindamas tuos vikingų laikus,
tačiau vidurnaktį girdžiu kaip tie automobiliai
žemaičių plente kviečia plaukt aukštyn upe.

o jei žemyn - tada vėl marios, jūra,
tie sunkūs pailgi raudoni pastatai
gili askezė, melancholija gaivaus alsavimo,
ar tai ramybė, ar tai sumaištis? -
iškeist tave į tolių tolius - gal tai mana lemtis?

o kalnas ožiaragio - jis jau už horizonto dingęs,
bet mintys mano jausmų dažnai neklauso
ir alpinisto kelią rodo per orą sausą,
sausakimšas gatves, dangoraižių eiles,
kai, nukentėjęs nuo audringosios romantikos, grįžtu aš į senamiesčio baroką.

dega jūra, dega uostas, kruvini laivai ten nuo širdies žaizdų,
ir į gilumą vis šaukia skorpioniška gelmė,
kurią prabudęs aš kaskart randu.

kaskart randu, bet vėjas pučia iš pietų,
sakydamas, kad čia drėgmės per daug,
ir kad vanduo geriausias - gėlas,
tai gal nuo jūros, visgi, tu keliauk link ežerų?