Arbūzinis žmogus

Mačiau lietų.
Ar girdėjai kaip graudžiai jis verkė?
Tau visai nerūpėjo.
Arbūzų kvapo tas lietus.
Sakiau, kad vasara taip ir kvepės per amžius.

Jaudintis nereikia,
O gal ir sveika kartais.

Vakarais lietus kviečia mus į lauką žaisti.
Argi nesijaustum kaltas, jeigu jam kas nors nutiktų?
Rauda upė po baisios nelaimės,
Darda akmenys besitikėdami suspėti.
Ar ne tu esi tas arbūzinis žmogus už viską atsakingas?
Saulė užges po to, kai nebepripažinsi.