Tą vakarą, kai tavo plaukai man virto saulės spinduliais Tą vakarą, kai įtikėjau – dangus nebegriūva Tą vakarą po į birželį lekiančio miesto žvaigždėmis Tą vakarą mano meilė startavo anksčiau už šūvį.
Tavo šypsena ėmė šildyti mane sekundę paskubėjus Tavo lūpos anksčiau laiko kančiose pagimdė budelį: Šedevras, milžinė, didmoterė esi, o aš tebūčiau nedėkingas reiklus kūdikis. Ir užsimojo kirviu jo įgudusi ranka. Vos spėjau į tave įmerkt pamėlusį pirštą - nukapojo įspėdamas: Perrišta siela į savo teritoriją įsileidžia tik tokius pat nusidėjelius.
O tu savo aksominėm lūpom: Pasakyk, ką mąstai? Mąstau, kad būtis mano – origamis vilčių, dar sykį teks griebtis lapų tuščių, išplėšt, lankstyt, karpyt, išmest... Gelbėjimosi ratas, nebesusikaičiuosiu kiek kartų, privers prigert virtęs kilpa ant kaklo. Iš naujo gimdyt save aš pavargau.
Mergaite, troškai palikti ant manęs žymę Mergaite, sveikinu, tau pavyko, ir net didesnė žymiai! Tik ne tokioje matomoje vietoje kaip pradžioje įsivaizdavau.
Pirmam stulpelyje man buvo per daug tų keturių kartų "tą vakarą". Būtų užtekę"
Tą vakarą, kai tavo plaukai man virto saulės spinduliais kai įtikėjau – dangus nebegriūva po į birželį lekiančio miesto žvaigždėmis mano meilė startavo anksčiau už šūvį.
Tą vakarą Tavo šypsena ėmė šildyti mane sekundę paskubėjus
ir tt. palikčiau šį stulpelį paskutinių du stulpelius sumažinčiau ar visai nuimčiau, nes toks padūsavimas, verkšlenimas, kai nežinai, ar čia užuojautą reikšti ir kartu paaimanuoti ar padrąsinti... :) Matomoje vietoje esantis randas juk ne visada skauda, o sunkesnės žaizdos tos, kurios gyliai mumyse ir negyja.
Labai patiko mintis: Perrišta siela į savo teritoriją įsileidžia tik tokius pat nusidėjelius.
Bet tai tik mano nuomonė, kuri nebūtinai turi būti teisinga :) Sėkmės kūryboje ir ne tik!