Kaip įveikiau depresiją

Niekada nebūna per vėlu. Žinote, dabar, po šitiek visko, drąsiai jums sakau - galite atsipūsti ir iš lėto pradėti kaupti jėgas, nes niekada nebūna per vėlu. Jau šypsotės? Šiepiatės? Niekada nebūna per vėlu, NIE-KA-DA. Ir man buvo sunku, labai sunku; tiesiog nereikia į tai pernelyg daug akcentuotis. Tai ir yra raktas į sėkmę, gal vėliau suprasite. Jeigu aš supratau, suprasite ir jūs.

Tam, kad man pradėtų gerėti, turėjo įvykti labai daug nemalonių dalykų. Žinote, aš buvau beviltiška. Visiškai ir absoliučiai beviltiška. Ir ką, pasižiūrėkite į mane šiandien. Gyvenimas neturi būti malonus, štai pažvelkite į paukščius ir į visą Žemės augmeniją ir gyvūniją - negi jums atrodo, kad jiems malonu?, kartą man tarė Olegas Lapinas.

Tie visi dalykai, kaip jau minėjau, buvo tikrai labai nemalonūs. Bet, žinote, aš juos visus klusniai ir kantriai iškentėjau. Kažkur giliai viduj žinojau, kad visa tėra laikina. Dabar galiu pasakyti, kad buvo verta. Taip, galiu tik dėkoti - ir susigraudinu - kad visi tie nemalonūs dalykai man ėmė ir nutiko. Vienas po kito. Tai džiaugsmo ašaros. Dabar myliu tuos nemalonius dalykus kaip kiekvieną strazdanėlę ant nosies. Jie - mano. Jie mane padarė tokią, kokia esu. Ir tik vėliau atradau savanorystę šunų prieglaudoje. Apsvarsčiusi galimybę savanoriauti kitame žemyne, pasirinkau Vilniaus rajoną, ir tai buvo gera. Tai nebuvo desperatiškas žingsnis ką nors - bet ką ir bet kaip - pakeisti. Apie visus šunis ir kaip man pavyko save realizuoti savanorystėje kiek vėliau.

Nežinau, kas dar, be savanorystės, padėjo. Turbūt viskas po truputį. Nauji vaistai, žinoma, tikrai ne paskutinėje vietoje. Jie nauji, naujos kartos. Brangūs, bet ligonių kasos juos kompensuoja. Iš lėto, kol miegate ir ilsitės, vaistai daro jums gerą darbą. Daro jums milžinišką paslaugą. Kol plaka širdelė, kol kraujas teka, iš lėto aušta gražus pavasario rytas. Žinau, atsiras žmonių, kurie sakys, kad tai tik placebas - na, tebūnie, žinote, man tai nei kiek nesvarbu, čia jau jūs, ne aš, akcentuojatės į tuos visus dalykus. Galbūt kažkurią akimirką man reikėjo atgauti tikėjimą, kad kas nors pagaliau pajudėtų iš sąstingio. Taip, du žingsneliai priekin, vienas - atgal. Keli mėnesiai tvarkingo vaistų vartojimo - o jau ir dienos šviesesnės, o ir pavasarėja, prie Europos pražįsta sakuros ir sekmadienio rytą atsiranda jėgų užsidėjus baltą, nuo žiemos dar apdulkėjusią bliuzelę, įsiamžinti prie baltų žiedų, kurie taip dera prie žydrų akių. Du žmonės, dvi draugės, mama ir dukra, dukra ir tėvelis, prie sakurų. 2016-ieji, gegužės mėnuo. Vėliau, pagrįžus namo, jau ir popietė, jau ir pietų metas. Išsiverdu kelias bulbas pietums. Iš lėto, kol puode lydosi sviestas, kompiuteryje apžiūrinėju gražias nuotraukas. Du juodi liemenėlės kaušeliai šviečia pro baltą bliuzelę. Apie ketvirtą popiet, kuomet pietūs suvalgyti, atsiranda pernelyg daug laisvo laiko. Daugėja prisiminimų apie nemalonius dalykus, nemalonūs dalykai pradeda kauptis. Pirmadienis - sunki diena, pirmadienis gali lemti žingsnelį atgal. Nereikia akcentuotis į žingsnelius atgal.

Griežtas dienos ir miego režimas. Pokalbiai su psichologu atneša vaisių. Kantrybės - tik vėliau, po pirminių konsultacijų, kurios tebuvo skirtos susipažinimui, situacija pradeda keistis. Vertėjo. O, dar ir kaip vertėjo. Supranti, kad jau seniai ėjai du žingselius į priekį ir vieną atgal, ir viskas, atrodo, nėra taip blogai, kaip visada atrodė. Saulė šviečia. Užplūsta nostalgija, kuri galop atneša pilnatvę. O ir tie visi nemalonūs dalykai nebeatrodo tokie nemalonūs. Būta, atrodo, ir juose kažkokio žavesio. Garuojantis kavos puodelis. Tukutuk kavos puodeliui, „Pažadai kavos puodukui“, - dainuoja Laura Remeikienė. Kreipimasis į psichiatrą buvo trys žingsneliai pirmyn. Jau taip ilgai ėjau du žingsnelius priekin ir vieną atgal, ir kažkodėl niekaip nenorėjau sau to pripažinti. Užsispyrėlė. Niekaip nenorėjau pripažinti, kad po truputį sveikstu.

Atsikeliu rytais, apie šeštą ryto, ir taip kasdien. Keltis rytais - gera. Depresija nemėgsta tvarkingo dienos režimo. Ji šiaušiasi, šiepia savo apipuvusius aštrius dantukus kai reikia keltis ir daryti mankštą. Gultis vakarais - irgi gera. Taip eina dienos, ir palaipsniui, nors ir labai labai po truputį, gerėja. Po truputį nyksti, nes pagaliau nustojai malšinti emocijas persivalgydamas, ėsti, ėsti ir ėsti, kol nepradedi atvėminėti - tai gera; suvoki, kad apsipirkinėti turi savaitei į priekį. Apsiperki sekmadieniais, atsineši du maišus iš Maximos ir kasdien apie dvyliktą valandą nusiskuti po kelias bulves. Išsiverdi grikių. Ne todėl, kad neturėtum pinigų. Ne todėl, kad taupytum. Tam, kad atsigautum po nemalonių dalykų, prireikia laiko. Neskaičiuok laiko, skaičiuok, pavyzdžiui, bulves. Gyvenimas ir susideda iš begalės smulkmenų. Bulvė - jokia čia ne smulkmena. Čia bulvė. Ją mums parvežė Kolumbas. Tiesiog leisk po truputį žaizdoms pačioms užsitraukti. Rytoj dvi bulvės, poryt dvi bulvės, žiūrėk, jau ir praėjo savaitė, taip ir likai su bulvėmis, nepražuvai, viskas, vadinasi, einasi labai gerai. Dar ir sutaupei. Dabar galėsi ką nors nusipirkti. Galėsi kaip nors pasilepinti.

Mane turėjo palikti visi draugai. Ačiū jiems, kad laiku pasitraukė. Man to reikėjo. Nuo manęs nusisuko visi šeimos nariai. Viso to reikėjo, kad susiprasčiau. Kai jau atrodė, kad viskas, ėmiausi savanorystės. Užsikabliavau. Dar viena avantiūra. Pasiteisinusi avantiūra. Niekad negalvojau, kad negalėsiu atsiplėšti nuo gyvūnų. Sveikau, nes man tapo nebesvarbu, kad visi šeimos nariai ir draugai mano savanoriavimui taip įnirtingai priešinosi. Priešinosi, kol ir visai mane, taip sakant, išdėjo į šuns dienas. Tai, kad man neberūpėjo kitų nuomonė, buvo ženklas, kad pagaliau stojuosi ant kojų. Viena kaip pirštas. Jie urzgė, lygiai taip pat, kuomet dar lankiau meditacijas Pavasario gatvėje. Jie manė, kad tai vienas ir tas pats. Jie net sakė, kad mane išnaudoja. Kas mane, po galais, išnaudoja? Šunys? Nežinau, nemanau, dabar jaučiuosi reikalinga. Širdy kaukiu su visais, mano širdis - begalinė, mano akys žydros ir saulei šviečiant susitraukia vyzdžiai. Pradėjau nesivalyti traiškanų nuo akių, traiškanas man nulaižo šunys. Nunešiotas džinsinis švarkelis, pramirkęs prakaitu. Smirdžiu. Mano ausų siera geltona, o prakaitas smirdi.

Aišku, negaliu nuneigt - aš tikrai labai stengiausi, kad man pagerėtų. Ėjau klystkeliais. Parėjau.

Lankiau psichoterapijos dienos centrą Vasaros ligoninėje, taip ir nepradėjau tikėti į dievą. Man neįpiršo, nes likau savimi. #būk savimi Nepamiršiu tų likimo brolių ir seserų, niekada. Nesvarbu, kad mūsų keliai išsiskyrė. Menu, moterys pasakodavo, kad tai „verkšlenimai“. Kad „užeina verkšlenimai“. „Ir verkšlenu taip“. Aš jas, žinoma, guosdavau. Kartu praėjome tikrą pragarą. Vyrai, aukšti kaip mūrai, sakydavo, kad „depresūcha“. Depresūcha, depresūcha, depresūcha.

Aš jiems nupirkdavau po „ledą“. Vanilinį „Dadu“ vafliniame indelyje. Kažkas vaikystėje sakė, kad atgaivina „ledas“. „Ledas“. Ledų porcija. Nusiperku ir aš ledų porciją, „Baltoji varnelė“ #kitokia. Mėgaujuosi, mano baltą bliuzelę perpučia vėjas, bet draugių šypsenos mane šildo. Draugių, kurios neišdavė. Draugių, kurioms irgi patinka šunys. Teka Neris. Aš tave myliu. Pievutė tokia graži, staiga apsižiūriu, kad įmyniau į kaką - na ir ką, esu tokia užsibendravusi, kad man nė motais ta kakė. Kaka, grįžusi nusivalysiu. Pievutėje buvo daug vietos ir be kakių, tiesiog nereikia į tai akcentuotis. Koks nors šuniukas paliko kakę. Didelės mano draugės burnos, gražūs jų lūpdažiai, ledai susimaišo su lūpų dažais ir pradedu galvoti apie nemalonius dalykus. Na, pavyzdžiui, kad gyventi ne taip jau ir malonu. Draugės kiek pernelyg garsiai šneka, vėjas kyla, šalta, šaltoka, bet taip jaučiu pavasario gaivą. Visa tai reiškia, kad esu gyva.

Pargrįžtu sustirusi. Kažkaip neramu, jaučiuos kaip įkirpta. Gali būti, kad antidepresantai pernelyg aktyvina. Mane, mano nervų sistemą. Vegetacinę. Aktyvina, taip. Stimuliuoja. Masažuoja. Niežti, niežti, taip. Štai ir vėl išeinu į lauką, susivėlusi, pavargusi, kaip visada, tik dabar jau nuo šunų. Tuščiomis kišenėmis - nė cento - o taip norisi rūkyti, o taip norisi, ir niekas nesiteikia pavaišinti. Grįžtu pasiimti pinigų, nusiperku kioske cigarečių, apsiverkiu, kad nebesu kekšė, kaip anksčiau, kad štai, nusipirkau, dabar mano, ir tik mano, juk taip beprotiškai norėjau, atrodė, kad taip tiks ir pritiks šiam vakarui - ir niekas nenori iš manęs pasivaišinti. Niekas, pasirodo, dabar jau neberūko. Gatvėje nei vienos kekšės. Gatvėje nei vieno žmogaus, kuris mane būtų palikęs ar kaip nors kitaip įskaudinęs. Atrodo, antidepresantai suteikia keistą naujumo pojūtį.

Galop randu žmogų, kuris sutinka man palaikyti kompaniją. Gal ir neidealus tas žmogus. Na, o pats ar idealus? Nė pro kur, žmogau... Nė velnio. Darei klaidų. Klupai, žmogus, ir stojais. Daug kartų klauseisi Marijono Mikutavičiaus „Aš miręs“ su ausinukais šalia laužo, kai visi aplinui tave gėrė. Net ir be ausinukų, kai visi leido tą dainą, vis tiek jauteisi kraupiai vienišas.

Štai iš kažkur ima ir atsiranda jėgų. Net jei į lauką išėjai su šlepetėmis, pamiršęs persimauti batais. Taip, lyg niekur nieko, paprašai prisidegti, iškeli ranką riešu viršun šitaip demonstruodamas taikų nusiteikimą... Viskas, pernelyg ilgas akių kontaktas. Gerokai viršijęs tris sekundes. Velnias.

Ir dabar manasis žmogus ramus. Pagaliau turiu save - esu šunų savanorė. Jauna savanorė, besidominti šunimis. Dabar mano akyse daug staugiančių šunų, dabar ir aš rami, dabar man nereikia apsimetinėti tuo, kuo nesu. Pradedu verkti. Jie už grotų. Kai kurie pasiutę, o tuos, kurie pasiutę, reikia užmigdyti. Nešiau ne kartą tuos sustingusius sunkius kūnus nuo veterinarijos stalo. Nelabai jauku. Sužiūru į savo šlepetes. Lauke jos atrodo tikrai labai keistai. Šviečia. Šviečia iš tolo. Kaip dvi žydinčios geltonos pienės. Šiek tiek svaigsta galva. Kažkaip nekasdieniška ir tiek. Esu pripratusi prie juodų batų. Esu pratusi žiūrėti žemėn, sau po kojomis. Ima mausti kulnus nuo kieto asfalto. Juntu, kaip sutraška kelio sąnarys. Ir vėl apima tas keistas naujumo pojūtis. Nežinia, ko iš viso to galima tikėtis.

Taip, visiškoje nežinioje, su gąsdinančiu naujumo pojūčiu, atverčiau naują savo gyvenime puslapį.