Kas tu esi,
kuris prieš pačią aušrą
ateini?
Tu pasibeldi,
kada naktis tamsiausia.
Kas tu esi
ir ko tyli,
kai tavo vardo klausiu?
Tu ateini dažnai
(nors... kai kada vėluoji).
Aš laukiu ir bijau,
bijau ir laukiu.
Vadinu tave –
„Laukiamuoju“.
Nenoriu aš matyti tavo veido,
nenoriu rankomis paliesti,
tik noriu savo nerimą išsakyti,
ir pavadinti –
„Mylimuoju“.
Ištark savo vardą,
kad pašaukt galėčiau,
kai meteoras kris trumpiausią naktį...
Ištark savo vardą –
aš tylėsiu,
tiktai išgersiu laukimo gurkšnį -
kartų...