Stebuklai

O, kad stebuklai nesislėptų nuo manęs! -
ant byrančios palangės imtų ir atskristų -
lyg vyšnios žiedlapiai, kvepėdavę O. Tvistui,
našlaičių prieglaudai užvėrus langines...

Žibintuose užsidegė sausa diena,
iš lėto užverčiu ne kart skaitytą knygą -
kokia beviltiškai sopi nata atskyla
nuo vaiko gomurio, kaip graudžiai verkdama

apleidus plyną skverą, murzinas gatves,
dvasia berniuko stiebiasi į žvaigždę!
palydinčio ją širdį išganingai žeidžia:
stebuklas niekad nenutolo nuo tavęs ...

Neliks pasaulyje artistų ir poetų-
tik šviesos danguje, kad jų kažkas gedėtų.