Trumpiausias kelias Namo -130

-Prieš operaciją rek patikrinti kalaviją, -tarė Samurajus. –Tadai… Dūk autą ar kojinę. Laisvų autų nebuvo…-vienas buvo, bet sulūžo. -Nebėda…imk mano nosinaitę, - tarė viena, jauna jo “adjutantė”. -Negaila? -paklausė Samurajus, - E, -Turiu kitą, -atsakė nusišypsojusi. –Ačiū. Samurajus  išmetė nosinaitę aukštyn,  pakišo kalavijo ašmenis. Nosinaitė lėtai plėvendama ore, nukrito ant kalavijo ašmenų. Dvi pusės nusileido ant žemės. Jis pamatė; ant vienos pusės išsiūvinėta raidę G, ant kitos pusės M. Pakėlė abi puses ir padavė savininkei. Ši nusišypsojo, vieną pusę, su raide G padavė Samurajui Gipsius, antrą pusė, su raide M, šerifui Tadui Blindai: -Lai bus atminimui, apie nuostabią, šių metų, Užgavienių šventę. Padėkojęs Gipsis, nuėjo prie gardo ir šuktelėjo: -Jonai, -Jonai, -Ištrauk skląstį ir atidaryk. Paršas Korupcis pajautęs laisvę, atsargiai žvalgydamasis, -kriūksiedamas, išlindo iš gardo. Samurajus, kalavijo smaigalių, užkabino knislėje įvertą grandį ir atsitraukė per saugų atstumą. Paršas sužviegė ir greitiedamas, knislės tiesumu, puolė Samurajų vytis. Šis bėga, o paršas vejasi. Staiga Gipsis sustojo, - laukia kada paršas priarties, -priartėjus, staigiai pasitraukė į šoną, paršas  kaip torpeda nėrė pro šalį,  sužaibavo kalavijo ašmėnys ir Gipsis kirto per paršo spirale suraitytą uodegą. Galėjo kitaip, - aukščiau pašokti ir nusileisti ant paršo nugaros nukirsti, bet pagal patyrimą žinojo, kad paršą raitam suvaldtyti nepavyks, -šis ners į krūmus ir joks kaubojus Krizas nenusilaikys, o paršą krūmose ar sugaudysi…Teko daryti paprasčiau ir patikimiau. Uodega vistiek liko gulėti ant žemės šaltos, -raitosi. Paršas Korupcis labai supyko, žviegdamas įraudusiomis akimis, dar įnirtingiau puolė skriaudėją.  Aikštelė buvo nei didelė nei maža, -pakankamai erdvi manevruoti. Pabėgioję ratais, Samurajus lengvai šoktelėjo, ir nėrė tarp dviejų tuopų. Paršas paskui, ir  kad juos  bala, paršas kaip ilgas ir kaip storas, įstrigo tarp dviejų tuopų, visame gražume, -žviegia. Samurajus nebuvo linkęs kankinti gyvulį, -priėjo prie plataus ušpakalio, ištiesęs kalaviją, -trys kartus pasimatavo. Kalaviju, ratais pramankštino riešą, ir dviem, staigiais kirčiais X, -čik-čik, -atvėrė kuilio grožybes. Sekančių, - muškėtininko judesiais, susuko aštunkę, ir staigiai patraukė. Gavosi dvigubas vuakumas. Dabar reikėjo būti labai atsargiam…-Šerife Tadai… -Kirsk savo dicanu /peiliu/ per magistralinę ir hidraulinę,  . –Rek kiaušinius atskirt nuo “grąžto”. Antrą kartą kartoti nereikėjo, Šerifas Blinda kirto per įsitempuses gyslas, ir du, į ispaniškas slyvas  panašūs, - gaaal trys kart didesni kiaušiniai, vakuminiame įpakavime buvo supakuoti į MaXXXsi maišelį. Buvo paruošti transportavimui…
  -Jonai…-Jonai…-Imk maišelį… -Atsargiai, - nugabenk prie Štrijos kalno ir perduok Generaliniam Štabui… -Tai bus  liūdijims, kad uždotis įvykdyta, -operacija “Kiaušiniai” sėkmingai baigta . -Tave palydės romiečiai Radžis ir Ištvanas. -Perduok Kapitonui Jūzapui arba Šturmanui Geležėlei į rankas. –Jie žinos ką daryti. –Pirmyn…-Ej… palaukit, Ištvanai, paimkit ir ūdegą…-Ją perduokit Šturmanui Geležėliai…-Bus eksponatas jo kolekcijai.
    Piemenukas Jonukas buvo sumanus vaikis, paėmė maišelį pažimėta MaXXXi emblema ir su apsauga, skambindami varpeliais, nubėgo link Šatrijos kalno. Nesunkiai pažino kapitoną Jūzapą ir perdavė krovinį į patikimas rankas. Generalinis štabas apžiūrėjo ir... - nusišypsojo. -Reikalas rimtas, -tarė pasitariusi Generolė Dalytė su kitom generolėm, Rasyte ir Irute. Minutėlę svarstę, - Štabas maišelį pedavė į patikimas rankas, -Štabo ekspertui profesoriui Baliui. Šis buvo atsakingas žmogus, - ne tik profesorius, bet ir Mokslų daktaras. Gerai apžiūrėjęs tare: -Neblogas produktas, -pasvėrė rankoje: -Trys svarai bus… Prieš padedant maišelį į kelioninį mini-šaldytuvą, yždininkė Ingrida iš Šimonoių įvertino: -Visas komplektas vertas 100 000. –Na, -na…-Aš šešis dadėčiau. –Einu pas Lorą, - pasitikslinsiu. Lora buvo netoliese, - kartu su dideliu būių parlamentariju. Jie  taip pat poilsiavo, atvyko  švesti  ir stebėti krepšinio rungtynes. –Duosiu 250 tūkstančų, -pervedimu. -Duok šen. -paprašė Lora. -Ne ne, - Tik grynais, užprotestavo Balys. -Oho-ho... -250 tūkstančių, už dvi “slyvas, už  “kokeles”, - nueidamas nusistebėjo Balys. ”Tikraiausiai už šimtus, o gal tūkstanius prarastų įpedinių”- pagalvojo eidamas prie Ingridos. Priėjęs, pasiūlytos kainos nepasakė, tik numojo ranka: -E…Nieko gero…Išprakaitavęs, įdėjo brangenybę į kelioninį seifą-šaldytuvą.
        Kaip viešą paslaptį, galima paskyti, kad Profesoriui Baliui išgirsta kainą nudžiugino, bet nesitikėjo, kad teks greitai nusivilti, nes, šiem dviems kiaušiniams, jau buvo numatytas ilgas kelias, ir adresatas buvo žinomas. Naujai išrinktas Parlamentas turės pirmiausiai apsispręsti dėl korupcijos Lietvoje: “Būti ar nebūti”-kaina gali sukilti į neregėtas aukštumas, Rudenį bus aišku, ar teks skersti dar viena paršų porą, ar ne. Jei taip, tai Profesorius Balys, per sekančią  kadenciją tikėjosi, kad  bus tikrai pamalonintas daugybe panšių produktu ir taps milionierium. Ar galimą tokią progą praleisti? -sukosi galvoje, - tik reikia neprarasti budrumo…
    Nubraukęs prakaitą, Samurajus, grakščiai pasisukęs, mostelėjęs klaviju, priėjo prie, tarp dviejų topų, įstrigusio meitelio Korupcio iš prėkio. Šis, pakėlęs knikslę į dangų, gailiai žviegė: -Jyyyy. Jo padėtis buvo beviltiška, o Samurajui buvo labi patogi, -Samurajus nebuvo labai įgudęs skerdikas, bet, Žemaitijoje tais laikais, buvo įprasta, - kiekvienam vaikinui, nuo vaikystės buvo pratinam būti vyrais. -Jis žinojo vietą po paršo kaklu, ten, kur keliais coliais žemiau, krutinėje, plakė širdis. Tiksliu dūrių, po krūtinkauliu, smeigė kalaviją … Po kelių sekundžių, meitelis Korupcis sužviegė, ir po kelių akimirkų, kratydamasis, išsitiesė kaip oilgas ir susmuko. Žemaičiai palaimingai atsikvėpė. – Štai…-Pagaliau…-Balius bus…Vyrai, šiaip taip, su virvėm, dviejų galiūnū, Židrūno ir Vydo padedami, ištraukė meitelį. Čia pat, su ruginiais šiaudais nusvilino, - paruošė mėsininkams doroti. Mėsininkai  galando vieną į kitą  dicanus /peilius/. Šeimininkės su puodynėm, laukė nuleisto krauo, -vėdarams, žarnų dešrom ir vėdarams, o vaikai laukė kada gales pūsti pulsę, priberti žirnių-pupu ir pririšę virvute, bėgioti su katinais po laukus. 
              Atskirta apsauginių, gaivališka, agonies purtoma minia, rėkė:
    -Nerušiokit kuilio Korupcio, -Nelieskit…-Dusim 100 tūkstančių, - duosim milijoną, tik nerušiokit. Pamatę, kad juos niekas neklauso, ir kuilis jau ne kuilis, o tik meitelis, pradėjo rimti. Vėliavos su simboliais nulinko.  Šerifas Tadas Blindą, priėjęs prie apsaugos vado, generolo Ruslano Kabalovo, davė leidimą juos praleisti. Šie, nei apsidžiaugė, nei nusiminė, bet leidimui eiti pakluso. Juos pasitiko Konstantino, III legiono legionieriai. Pakrikusią, agonijos, -  konvulsijų tampomą minią, legionieriai apsupo, ir lieta žengine palydėjo link Šatrijos kalno. Samurajus Gipsis su šysena pažvelgęs pamatė, kad jų žingsniai jau ne tokie ryžtingi; ėjo keistai palinkę, tiesiom medinėm, kaip šakaliukai  kojom, pečių plotyje. Legiono šimtininkas Konstantins šuktelėjo: -Dainą…-Į šventę įeisim  su daina…Prieš rinkimus naujokai nebuvo beviltiškai sugadinti, ir apie korupciją žinojo tiek pat kiek visi Žemaitijos ir Lietuvos žmonės; uprato tai kaip simbolinę padėkos dovanėlė daktarui, - yra priimina, bet jie nežinojo, kad yra pradžia ir yra pabaiga. Bet ar tikrai? Jie piktinosi, nes save laikė gerais, dorais žmonės, ir tuo buvo galima tikėti, kol nepateks į apsukrių Sektantų vedlų globą. XIX-XX amžių sanduroje, palamentarizmas buvo pripažįstamas, kaip pati tobuliausia valdymo forma ir Lietuva tai priėmė kaip dovaną, savo valstybės atkūrimui ir kelią klestėimui.  Partinių sektantų vedliams viršininko įsakymas, - tolygų įstatymui, -vilties neprardę, pasitarę, užtraukė: 
                  - Ej, -ej, -ej, -Suopa mums galvelės, žandai raudoni, -Kai išrinksit Parlamentą, būsime geri