keletas nuobraukų iš mudviejų sapno

Užsimerkus visada matau...

... Tavo juodos akys, tavo juodi plaukai, tavo nutrinta odinė striukė. Visada norėjau tokios tavęs.
Nesakau „visada norėjau tokio kaip tu“. Nes aš niekad nenorėjau tokio kaip tu. Aš niekada nebūčiau pagalvojus apie tokį kaip tu.

Bet dabar viskas, ką matau, tai tu.
Kai aš vėl nemiegu naktimis, tu supranti. Tu stiprus. Tu galingesnis už tvaną, kurį galėčiau sukelti. Stipresnis gal net už tuos žodžius, kuriuos įtūžusi drabstau į sielą. Gal todėl tavęs kartais bijau. Man kartais atrodo, kad tu gali būti grėsmingas. Kad gali pykti. Negailestingai. Kad pyksti geriau už mane. Kad tau nebaisus rytojus po to. Kad ir tu gali išeiti. Gal ne taip nerūpestingai kaip aš, bet gali.

Nes jis negalėjo.

Kiti negali nuo tavęs atsitraukti. Tu visiems reikalingas. Tačiau tu vienas ir tau nereikia kitų. Kartais bijau, kad tau nereiktų ir manęs. Bet stengiuosi, kad to bijotum. Kad bijotum tos tuštumos. Darau viską, kad kentėtum. Ir man nereikia žinoti kodėl. Man skauda taip pat kaip ir tau. Kaip ir kitiems, kuriuos myliu. Nes mano meilė kitokia. Aš jos gerai nepažįstu. Ji mėgsta bėgti. Ir kai ji bėga, aš ją baudžiu.

Nežinau geresnės mus apibūdinančios akimirkos, kai aš žinau, kada metas prieiti tau už nugaros ir įkvėpti tavo kaklo. Matau, kad jauti mane. Žinau, ką galvoji. Tą akimirką geriau nei gerai suvokiu, ką tu galvoji. Ir tada nebėra stipresnio. Nebėra to, kas vyriška ar moteriška. Yra tik kažkoks nedalomas mes. Ir saldus tavo silpnumo kvapas.

Jis man leisdavo būti stipresne. O tu to nežinai. Tai ne mums.