Mes sedėsime dviese kopose, begalo žvaigždėtą naktį nugaromis susiglaudę! Mūsų abiejų tyri jausmai dar nesuaugę... Jie yra dar maži katik gimę vėjavaikiški vaikai... Tu manęs dar nepamilai... Tavo Meilės tyros ir nekaltos aš lauksiu dar ilgai... Tikiuosi man jos pavyks nuo Tavęs sulaukti... Tikiuosi būnant man su Tavimi drauge, man pavyks tėčio statusą gauti... Noriu su Tavimi aš amžinai draugauti, noriu, kad būtum Tu mano žmona, mano geriausia antroji širdelės puselė... O, vėjau stiprus, nešk Mūsų mažą būrinį Meilės laivelį į stebuklingą pasakų ir dangiškos Meilės šalį... Be Mūsų abiejų draugijos, šioje gražioje šalyje, žvaigždės žydrame danguje naktį spindėti negali... O dydysis ereli, atnešk man gražu ir kvepiantį Meilės gėlės žiedelį, aš šiuo žiedeliu gražiu, noriu papuošti žaviosios Princėsės jaukų, mažą namelį... Kaip aš norėčiau nuo žaviosios Princėsės sulaukti mažų, bendrų ir džiaugsmingų vaikučių bent nedidelį būrelį!
Įdomu, kodėl mūsų svajoklio kritikai nevertina? Aš tai neturiu balionėlio, kažkur vėjas nupūtė...Kvieskis prozininką arba kelk į eilių skyrelį, ten daugiau jų atbėga.