Įsčiose

Šiluma neturi formos, nes jos niekad neturėjo,
Ji į tavo šiltą širdį iš manosios išsiliejo.
Tu ją įkvepi ir iškvepi, kai mylėdama alsuoji,
Tavo krūtys šiltos šiltos, nes tu dėl manęs kvėpuoji.

Tavo akyse – beformiai ir bekraščiai vandenynai,
Debesų ir saulės pluoštai, žvaigždėm nusėti ledynai.
Tu įkvėpk tam, kad visatos kosmose galėtų gimti,
Tam, kad esantis be atsako reikalautų jį priimti.

Mano delnuose – pasauliai, susidūrę ir ištirpę,
Okeanų spinduliai, Žemei atnešantys viltį.
Verk, bet mano sapnas tęsias, kai tu nubundi šilta,
Širdys virs 1 širdim, jeigu garsas virs tyla.

Mūsų rankose – tikrovė, kurios niekada nebuvo,
Tiltai iš būties į nežinią, iš žinios į nesvarumą.
Mūsų praeitis sugrįžta tam, kad šilumą grąžintų,
Tam, kad tyloje alsuotų ir nauji pasauliai gimtų.

Šiluma įgavo formą, nors jos niekad neturėjo,
Ji pavidalą surado, kai 2 kūnai susiliejo.
Kai tu įkvepi, aš iškvepiu, kai myli, giliai alsuoju,
Tavo krūtys šiltos šiltos, nes aš įsčiose kvėpuoju.

© 2004. 04. 28. Jaunius Čiulada