Jaunuolis taurę iškelia virš galvos,
Vieni sako medinę, kiti
Byloja porcelianą baltą matę spindint.
Aukščiau savęs,
Kur nerasi mūs padermės pėdų.
Jaunuoliui sustingus,
Gogenas prisimerkia:
- Nevermore. . .
Sustingsta meistras:
- D'où venons-nous? Que sommes-nous? Où allons-nous?
Tuo metu Malevičius savo kvadratą,
Lankė, labirinte, sapne.
Kvadratas jo klausė:
- Ar supranti mane?
Taurei pasvirus,
Regim, kupina,
Liejasi jaunuolio kakta,
Dengia akiduobes,
Rūgščiai teka iš jų.
Lūpas
Ir
Krutine
Giorgio Morandi šlapias,
Košmaro pažadintas,
Rėkdamas daužo viską,
Kas nelemtai pakliūna po ranka.
Apverčia naktinį staliuką,
Žalios šviestuvo gaubto šukės,
Vynas ir uogos uždengia grindis.
Toliau lėkštės, ikonos, laiškai.
Viskas kas būta,
Ir dar nesulaukta.
Tuščias stalas pakviečia,
Liudyti psalmes.
Anas išskleidžia staltiesę.
Užboną, ąsotėlį.
Puodelį padeda,
Brėkštančioje ryto šviesoje
S t e b i.
Tiesa, Giorgio, tada buvo dar vaikas,
O ir nesitikėjo, tokio gyvenimo,
Kurį atnešė bylota aušra.
N e v e r M o r e
Pasaulis atsikvepia,
Uždengia dangų.
Gyvi ir mirę,
Nutyla .
Prieš aušrą.