...

Jis, kalendorių generolas, raudonom
lelijom žymi antpečius dienų,
kurios lig tol tiesiog dienom
tebuvo ir tik vaikščiojo dugnu
išdžiūvusiame nuobodybės ežere.
Jis kilmę savo valandų
sau aiškina istorija žiauria,
surankiota nuo nutryptų grindų.
Jo keliui reikia, kad staigu
lydėtų posūkius kalnų,
kad žinios neturėtų pabaigų,
jose nešmėkščiotų švelnu.
Jis, dirigentas atminties,
per ilgos pauzės muzikos nariams,
kurie, leidimų laukdami, kentės,
o nesulaukę – jį ištrems.
Bet pauzė liks tvyrot ore.
Ilgainiui popieriuj suleis šaknis
ir taps patetiškai oria,
ją švęs atsitiktinis tinginys.