* Kiauru neužgesinsi

Kalnas visą nakt
Nenuleido akių nuo smilgos

Horizontas kelis kart persimainė,
Saulė užmerkė akis
Mėnulis prasuko porą ratų.
Savame Dao Jaunuolis,
Nebesirūpino valtelės likimu.

ir pasklido sapno migla.

Medžiai sapnavo samanas,
Saulė sapnavo šešėlius,
Jaunuolis ištrūko iš šventyklos į užžėlusį sodą.
Plytelės vingiavo šnabždėdamos priešistorės žymes,
Žolė, tai ar gėlės, skinasi laike kelią pro tylią geometriją.
Septyni žingsniai į visas puses, nulipus nuo versmės, sodo centre,
Supo arkos, akmens luitų, blaškančios laike.
Čia rodos būta amžinybės.
Jaunuolis žingsnį pirmą, antrą.
Atsargiai, stebėdamas šešėlius. Kur viršu viršum -
Dangaus kiaurymė, apgaubta kolonų,
Visų kanonų šventovė būta apsivijus svyrančiais lapais.
Jaunuolis vėl į priekį. Jaučia indą rankoj.

Mėnulio šviesoje,
Artėjam šiosios dramos vyksmo momentą.


Nemiegojo, Kartu Kleopas. Jaunuolis versmė Kleopas Šaltoje Pilnaties tamsoj.

*

11 48
05 08
20 16


*

20 54
05 08
20 16

Kvailiai nemaža paaukoja,
Jog vis dar būtų čia.
vis dar dabar.
pakilusios liepsnos,
Būtent tai ir bylojo,
Šamano akyse degė
Ir sudegt negalėjo
Ką jis aną kart praleido.

Šamanas nuo kaklo nusirišo visatą.
Jaunuolis ranką iškėlęs
Atrado tai ko tiek metų apgraibom gainiojasi svečias.
Dūmai. Pelenai.
Vėjo valtelėj nėkvapo.
Liūtys aplenkė bortą.
Likimas iš kūrinio juokės.
Šamanas šypsojo,
Ramus. Bet kas žino kaip,
Šypsosi šamanas ištiesų laimingas.

Žurnalistas vėl pasitikrino savo
Neveikiantį kišeninį laikrodį.
Tik tak tik jo pulsas blikais išnykdavo,
Nuo blizgančio stiklelio.

Atgal į pradžią.
Kalnas,
Pasitiko,
Visus Dievus,
Atjautęs, dangų tūkų siuntė.
Auksinės pušys švytėjo ir be užmigusios saulės.
O smilga,
Smilga, pasidavė ir nusviro.

Būta girdėti, kaip
Kalnas palietė žemę.
Toli būta girdėti.

Paklydusi šamano šypsena.
Paklydę portretai,
Šnabždesiai,
Nebetikroviška tiesa.

*
21 03
05 08
20 16