Suteptos plunksnos

paskutiniam angelų teisme,
dievai nebuvo gailestingi.
nors žiūrėjau tik į tave,
bet jūs visi buvot nelaimingi.

mačiau kaip iš tavęs atima sparnus,
o tu išlaikei savo didybę.
mačiau kaip užveriamas dangus,
ir tu virsti žmogaus būtybe.

negalėjau kištis į tavo likimą,
iš aukštai stebėjau visus skausmus.
galvojau ar tu esi laiminga,
o gal kasdieną atsimeni savo sparnus.

Nekenčiu pasaulio, dėl neteisybės,
tau teko tiek daug kovoti.
būna žmonės ieško didybės,
o tu negali net ramiai miegoti.

negalvojau, kad pražysi kaip gėlė,
tu visa pasauli pranokai.
tau užleidžiama kiekviena eilė,
ar džiaugtis tu išmokai?

nekartą verkiau, verkiau su tavim,
negalėdamas paguosti, plunksnas plėšiau.
dievai nenorėjo tikėti manim,
tad danguje per debesis rašiau.

mačiau kaip tau trūksta sparnų,
dažnai žiūrėdavai į dangų.
nusprendžiau pasirūpinti tavo sunkumu,
ir atvedžiau laime už rankų.

supratau, kad tu kenti tuštybę,
tau reikia žmogaus šalia.
to, kuris suprastu tavo didybę,
ir mylėtu tikrą tave.

pažvelgiau į širdis daugeliui žmonių,
bet tau reikiamos šilumos neradau.
pradėjau ieškoti tarp visų gyvų,
bet tik baime jų viduje mačiau.

pasaulis didelis, todėl užtrukau,
jis pats būtų tave radęs.
jam viską apie tave pasakiau,
jis susigraudino lyg regėjimą atgavęs.

paprašiau perduoti žodžius kelis,
ir niekad tavęs nepalikti.
žinau kaip jis tave stipriai laikys,
ir neleis angelo atsiminimuose užmigti...

atleisk, kad lijo tris dienas,
mačiau kaip norit pabūti šalia.
tad jis pradėjo kurti smulkmenas mielas,
tai buvo paskutinis, mano žvilgsnis į tave.