Tėviškės pieva

Paklausė ramunės aguonos -
Kodėl raudonos tu spalvos?
Raudona – kai žeidžia ir miršta,
Kai leidžiasi saulė už miško,
Kai dega žalia ugnyje,
Ir gęsta viltis akyse...

Atsiliepė joms rugiagėlės –
Raudona  tėra tik šešėlis.
Nebūna ugnis amžina,
Ji gęsta lietaus ramume.
Pažvelkit į mėlį dangaus, -
Jis blogį ir skausmą nuplaus.

Ramunės prieš saulę puikavos –
Gražiausios čia mes – vaizdas tavo!
O pieva gėles apkabino, –
Čia jūsų, gražuolės, gimtinė.
Jūs skirtos gyvenimą puošti,
Ir mažą, ir seną paguosti.

Bet vėjas – rūstus ir bespalvis
Išgirdo ramunių žodžius,
Ir plėniais degančio miško
Nuklojo spalvingus žiedus.
Pajuodo ramunės ir pieva žalia...
...
O vaikas tėviškės pievoj gulėjo,
Jo žydros akys - kaip žydras dangus.
Ar matė, girdėjo dar vaikas – žiedus?..