Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Ryte buvo labai tylu ir tamsu. Nusipraususi Akvilė atsisėdo virtuvėje prie stalo ir pradėjo pusryčiauti. Ji žiūrėjo į mamos nugarą, kol moteris kažką pjaustė. Ji stebėjo lėtai judančią mamos ranką. Per radiją virš šaldytuvo grojo komiška muzikėlė ir kalbėjo rytinės laidos vedėjai. Taip buvo kas rytą. O kai mama šiek tiek pasisuko į kairę ir blausioje šviesoje pasimatė ant skruosto prikibusi raudona dėmė, Akvilė įsmeigė žvilgsnį į lėkštę ir toliau tyliai valgė. Besimaunant batus, mergina pastebėjo, kad miegamojo durys šiek tiek pravertos. Pro plyšį girdėjosi taikus Arvydo knarkimas. Ji tyliai atsisveikino su mama prieš išeinant. Tačiau moteris to neišgirdo.
Po atostogų buvo gera sugrįžti į mokyklą. Seni veidai tapo mieli, mokytojos gyviau šypsojosi, pamokos ėjo lengvai ir maloniai. Per pietų pertrauką Akvilė nuėjo į valgyklą pavalgyti ir ten sutiko drauges bei draugus. Jie visi linksmai šnekučiavosi ir skaniai valgė. Ji pastebėjo juodai apsirengusį vaikiną prie prekystalio, bet greitai nusuko žvilgsnį ir jos skruostus užplūdo maloni šiluma. Greta sėdintys draugai nepastebėjo silpnos šypsenos merginos veide. Ji negalėjo to valdyti. O, galų gale, ji ir nenorėjo to valdyti. To jausmo, kurį kėlė juodai apsirengęs vaikinas. Po pertraukos ji eis į tikybos pamoką. Ir kabinete jau sėdės tas vaikinas. Akvilė sėdės per tris eiles už jo. Vėliau mergina daug kartų prisimins tą tikybos pamoką. Būtent tą pamoką. Adomas dažnai pasakydavo tai, ko Akvilė dar ilgą laiką neišdrįs.
Po pamokų grįžusi mergina surado savo mamą merkiančią raudonų rožių puokštę į didelę stiklinę vazą ir statančią ją ant virtuvinio stalo. Arvydo namie nebuvo. Pamačiusi dukrą, moteris pasikvietė ją pas save, ir mergina galėjo geriau įsižiūrėti į paraudusį skruostą.
– Akvile, atsimink: svarbu giluminis jausmas. Aistra ateina ir praeina. Svarbu – kas po tos aistros.
Moteris dar ilgai grožėjosi puokšte ir vis ją patvarkydavo. Akvilė tai matė pro užsidarančias savo kambario duris.
Vakare grįžo Arvydas. Jis buvo pusgirtis ir nuėjo į virtuvę ko nors užkąsti. Mama jau miegojo. Kai Akvilė nuėjo į virtuvę, vyras tebesėdėjo. Ji nepasisveikino su juo, ir paėmusi stiklinę tyliai pylėsi vandenį. Pro trumpus naktinius merginos šortukus matėsi stangrios moteriškėjančios šlaunys. Lėtai lašinius kramtydamas vyras žvelgė į jas. Jis norėjo ir jis pilnai galėjo. Kai Akvilė atsisuko, ji pamatė paraudusias juodas Arvydo akis. Jis norėjo pasiguldyti savo žmonos dukterį ant šio stalo, prie kurio dabar valgo, prispausti savo delnu jos burną, nutraukti šortukus ir gerai pasismaginti. Išsišokęs žandikaulis žiaumojo tarp dantų stringančius lašinius. Storos lūpos šypsojosi. Vanduo stiklinėje nejudėjo. Ant stalo stovėjo vaza su rožėmis.
Prieš užmiegant, šlapios žydros akys stebėjo nuotrauką prie lovos. Gatvės žibintas jų neapšvietė.

* * *

Tai tebuvo vaizdinių mišinys, nieko daugiau. Aplinkui keitėsi dekoracijos ir veikėjai, bet esmė išliko ta pati. Priešais žiobčiojo ryškiai padažytos lūpos, kažkur tolėliau matėsi gyvos šypsenos. Tyla buvo vienintelis garsas visatoje. Buvo mergina ir niekas.
– Ar tu žinai, kas tavęs laukia? – niekas skambėjo griežtai.
Tyla sustojo ir įdėmiai žvelgdama į merginą nutilo. Aptemptos juodos kelnės vienoje vietoje buvo susiraukšlėjusios. Balti piršteliai vos prisiliesdami stengėsi ištiesinti raukšles. Blakstienos nevirpėjo.
– Aš žinau, – atsakė mergina.
Stebėdama merginą, bedugnė šypsojosi. Visų mūsų bedugnės šypsosi. Joms nieko kito ir nereikia daryti.

Akvilė atrakino duris ir žengė į vidų. Namuose buvo tylu ir nuo saulės pavasariškai prišilę. Ji lėtai nusiavė batus, atsisegė paltuką, pakabino jį prie mamos palto. Eidama koridoriumi į savo kambarį, mergina žvilgtelėjo į veidrodį. Jame stovėjo nevykusi kopija. Mergina nužvelgė kopijos pavargusias akis, nusvirusius lūpų kampelius, mažytes raudonas dėmeles ant baltų skruostų. Ji pastebėjo šviesių plaukų galiukus; jie atsargiai lietėsi prie smulkių, vis dar mergaitiškų pečių.
Atitraukusi kuprinės užtrauktuką, Akvilė rūpestingai išsitraukė šiandienos pamokų vadovėlius, sąsiuvinius ir padėjusi juos ant stalo krašto, vis patikrindama rytojaus pamokas, pradėjo dėtis kitus vadovėlius ir kitus sąsiuvinius. „Noriu, kad ateitum“, – mergina prisiminė sekmadienį. Ji pasiėmė švarias kelnaites, kojinaičių porą, pižamą, dantų šepetėlį, šukas, vitaminus rytojaus rytui, megztas vilnones kojines šiandienos vakarui, blakstienų tušą, higienos reikmenis. Šitaip daiktus vieną po kito bedėliodama, Akvilė pasijuto lyg eitų pas draugę, ir merginai pasidarė šiek tiek lengviau. Ji prisiminė, kad anksčiau dažnai eidavo pas draugę ir nusišypsojo lengva šypsena.
Moteris iš miegamojo išėjo kaip tik tuo metu, kai Akvilė uždarė savo kambario duris. Kai jos pažvelgė viena į kitą, tarpas pritvinko kažkokio asmeninio gėdos jausmo. Buvo tylu, tyliai tiksėjo laikrodis, buvo po penkių dvidešimt.
– Aš šiąnakt pas draugę miegosiu.
Mama šiek tiek suglumo ir tepaklausė: ar viską pasiėmei? Tebešviesūs, bet viršugalvy jau papilkėję plaukai buvo netvarkingi, nugulėti ir suvelti. Paakiai atrodė lyg neišlygintas rūbas. Akvilė linktelėjo:
– Grįšiu rytoj po pamokų.
Tuomet moteris įsižiūrėjo į dukros veidą atidžiau ir pajuto iš vidaus besiveržiantį sunkumą, kurį iki šiol prilaikė alkoholis. Ji įsižiūrėjo į merginos veidą ir matė, kaip jis keičiasi. Kaip akys darosi susirūpinusios ir išsigandusios. Vaizdas pradėjo lietis. Tada ji stipriai užsimerkė ir norėjo pranykti. Kai atsimerkė, šalia jos klūpėjo Akvilė ir vos virpančiomis rankomis laikė stiklinę vandens. Moteris pastebėjo suglaustus mergaitiškus kelius, ir pagalvojo, ar jai neskauda šitaip klūpėti.
– Aš nenorėjau, kad šitaip būtų, Akviliuk–––
Mergina užuodė alkoholio kvapą ir matė skaidrėjančias motinos akis.
– Atsigerk.
– Aš nenorėjau, kad šitaip būtų... tikrai... Juk tu žinai, kad nenorėjau?
– Aš žinau, viskas gerai. Atsigerk, prašau.
– Aš nebeturiu tavęs... nebeturiu. Tu nebe mano––– Aš atsisakiau tavęs. Aš atsižadėjau savo vaiko.
– Mama, prašau, atsigerk vandens, pasidarys geriau.
Moteris godžiai rijo gurkšnius, ir Akvilė, pastebėjusi mažytę srovelę, tekančią mamos skruostu, greitai ją pagavo savo delnu.
– Taip nebegali tęstis, mama.
– Ką man daryti?
– Privalai priimti sprendimą.
– Bet bus labai sunku...
– Aš padėsiu. Aš susiieškosiu darbą.
Moteris ilgai tylėjo. Ji tylėjo ir kai Akvilė padėjo jai atsistoti, ir kai paguldė atgal į lovą, ir kai užrakino buto duris.
Viskas tapo aišku. Reikia prašyti pagalbos. Kai ateis pas savo vaikiną – Akvilė šitaip galvojo – paprašys, kad padėtų. Jis geros širdies, kad ir elgiasi ne taip, bet mergina tikėjo – jis geros širdies žmogus ir jis padės.
Mažos gatvelės tarp mažų namukų buvo prigrūstos didelių automobilių. Akvilė pėdino tarp tų namukų susimąsčiusi ir nuleidusi galvą. Ji nebeprisiminė „noriu, kad ateitum“; dabar ji prisiminė išvargusias motinos akis ir kaip dėjosi daiktus – tik tiek. Kadaise nebuvo Arvydo. Josdvi gyveno vienos, bet laimingos. Jos gyveno ir miegojo viename kambaryje. Tėvo ir vyro netektis smarkiai sudrebino pamatus, ir tiek Akvilei, tiek jos mamai teko iš naujo mokytis šypsotis. Ir jos išmoko. Kartais mama grįždavo vėlai naktį, ir rasdavo paklotą sau lovą bei miegančią dukrą. Kartą mama grįžo vėlai naktį girta. Ji vėmė į plastikinį dubenį skalbiniams, ir Akvilė meldė Dievo, kad daugiau taip nebebūtų, nors ir nelabai juo tikėjo.
Ji pamatė du žmones, bet niekaip negalėjo įžiūrėti veidų. Ji matė juos besišnekučiuojančius. Jie stovėjo po neįjungtu žibintu. Kai suprato, kas ten tokie stovi (o ypač – kas ten toks), Akvilė pasuko pro kitą keliuką, daug ilgesnį. Bet tai buvo gerai; tai buvo labai gerai. Ji norėjo būti kuo toliau. Ji prisiminė vakarykštę tikybos pamoką. Tai buvo jis. Su kita. Galbūt jie prieš tai bučiavosi. Galbūt jie dabar bučiuojasi? Saldžiai ir lėtai. Spalvotai. Ir ji šypsosi. Jiedu abu šypsosi, o tos šypsenos glaudžiasi viena su kita.
Aukštas raudonas daugiabutis. Prie laiptinės durų guli numiręs girtuoklis. Žmonės eina pro šalį ir šypsosi besisveikindami tarpusavy. Jis pats kaltas. Jis pats sau šitaip. Girtuoklis negeria jau dvidešimt ketverius metus. Nuo tada, kai sudegė jo namas. Ir sudegė jauna žmona. Ji pirmiau užduso, po to sudegė. Jis prisimindavo degančius geltonus lapus ir kartais gailiai be garso gatvėje verkdavo. Prie laiptinės durų gulėjo numiręs girtuoklis. Akvilė pastebėjo jo sudžiuvusias pravertas lūpas. Jis kvėpavo liūdnai. Žmonės praeidami vienas kitam šypsojosi. Laiptinėje neaidėjo merginos žingsniai. Ji lėtai lipo į antrą aukštą. Durys buvo per vidurį. Smulkus pirštelis greitai atšoko nuo mygtuko, ir bute nuaidėjo skardus skambutis. Durys atsidarė. Ir pasirodė nuoširdi šypsena.
– Užeik.
Akvilė išgirdo – durys užsitrenkė. Ten buvo tikrai jis, su kita. Jiedu tikrai bučiavosi. Ir mama žiūrėjo į grindis išsekusiomis akimis.
Ji stovėjo ramiai. Vyriškis lėtai priėjo, ir ji pajuto vėsius pirštus savo kelnaitėse. Merginos delnai buvo prigludę prie klubų ir nesujudėjo. Pavargusios akys stebėjo judančias, saulės apšviestas medžių šakas už lango. Ji pajuto skausmą.
– Gera mergaitė.
2016-05-07 15:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2016-08-17 20:36
Vytas Cinikas
tl;dr
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-07-09 01:18
sesė_mėta
"Tai tebuvo vaizdinių mišinys, nieko daugiau" - sutinku. Tema, įvykiai, veikėjai, nuotaika - iš jos buvo galima padaryti kažką daugiau ir geriau. O čia per daug šokinėjama, vietomis per daug melodramatiška, vietomis per daug neaišku ir kas kalba, ir kas vyksta. Siužetas nutrūksta kaip tik tose vietose kur kažkas turi įvykti. Kodėl? Nesupratau kodėl taip erzinti skaitytoją, ir kaip tą pateisinti.
Aš būčiau už tai, kad autorius tiesiog perrašytų visą tai iš naujo. Geriau. Nes gaila istorijos
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą