Akmenėlių darželis

Vieną gražią saulėtą dieną mažytė moteriškė su rateliais sustojo prie Račiupio upelio ir pritūpė paimti manęs, mažyčio akmenėlio! Atsargiai buvau įdėtas į vežimėlį, toks laimingas, kad pagaliau kažkam aš patikau. Ir pakliuvau į geras rankas. Guliu guliu tuose rateliuose, staiga smūgis šalia manęs, toks garsus „dzingt“. Moteriškė, vos pakeldama, įrideno į vežimaitį didžiulį apsamanojusį akmenį, jau gaug metų dunksantį laukuose.
- Susipažinkime, - ištiesiau ranką dėdulei, - aš Mažylis!
O koks tavo vardas.

- Senasis tėtušis iš paraisčio, - atsiduso jis. – Tu mano anūkėlis.
Daug jų išsibarstė, kai arė dirvas. Visų nesurinksi. Bet ši geroji moteriškė paėmė mane, nes darys „Akmenų sodelį“. Būsiu tarp gražuolių gėlių: raudonspalvių aguonų, samanėlių.
- Mane turbūt irgi papuoš gėlytėm, nes, sako, Ji geroji gėlininkė, renka mus darželiui prie alyvų krūmo.

... Dzingt, dzingt po akmenėlį, prisirinko jau visa krūvelė. Moteris balta skarele nusibraukė prakaitą ir ėmė traukti vežimaitį.

Parvežusi namo akmenėlius, ji apdėjo juos aplink gėlių darželį, papauošė mažas baltais žiedeliais gėlytes akmenėliais. Du didžiuliai senoviški kaimiški darželiai pasipuošė mumis akmenėliais, dideliais ir mažais.

- Kviečiu į susirinkimą, - pakvietė Senasis tėtušis, - turiu pasakyti, kad mes nuo šiolei tarnausime grožiui, šios ponios gražiausiam darželiui. „Akmenų sodelyje“ ji gali prisėsti ant manęs, pailsinti. O praeiviai sustoja ir grožisi mumis, nors mes nejudame, bet viską girdime ir kalbamės tarpusavyje: tarnausime išdidžiai šiai gražiai misijai, ir neklaužados vaikai mūsų nepalies, nemėtys. Geroji moteriškė mus apglosto, kaip ir kiekvieną gėlytę, lietutis nuplauna įkaitusį nuo saulutės mūsų veidą. Ak, kaip gera, kai tavimi visi grožisi ir gali pasitarnauti žmonijai, puošti savo miestą! Ateikite į mūsų būrį!

- Prisiekiame, - sujudo akmenėliai, kad būsime ištikimi gėlių karalijai. Štai rožė rausvažiedė jau žiedelius krauna. Sužydės tuoj tulpės, alyvos. Pirmieji žiedeliai pavasarį galveles kelia, žibuoklės, sniegutės jau pražydo. Nors dar šalta, bet mes akmenėliai, irgi turime širdį ir savo gerumu sušildome želmenėlius.