Apie pasiruošimą

Įsivaizduoju tave sėdint man po kairę.
Tavo orumas ir kantrybė
kramto mano akių obuolius,
muša ausų būgnelius,
uždega plaučius.
Mirštu. Dingdama tavyje be žinios.
Nebeprisimenu savo vardo, gimimo datos, adreso...
Gyventojų duombazėse tikriausiai nebeegzistuoju,
o tau po dešinę, matyt, taip ir nebuvau atsidurus.

Vis gi žinok, kad vieną šiltą gegužės popietę
nutūpsiu pavasarinio lietaus lašu
ant tavo mylinčio, bet dar ne mane,
skruosto. Vos priglusiu – išgaruosiu.
Kad kada nors,
kai jau būsi pasiruošus
ir aukštai pakėlusi galvą
žiūrėsi į dangų,
lietaus lašu krisčiau tau į akį.
Tik prašau, nepalaikyk to lašo
savo vienatvės ašara,
ir kai žiūrėsi į dangų,
neužsimerk.