Šūdmusė

Sumanęs aš buvau išsiskobti šaukštą.

Sausa klevo pliauska yra „sunkus“ medis, tai pavargau ilgai, kol gerai apsidrožiau. Bet tada prispaudė „ant rimto reikalo“, nors belikę man buvo tik kotą stiklo šuke nugramdyt ir pašvitruoti jį dar truputį reikėjo.

Kiemo galan, nueinu prie būdelės, ir, matyt, kol paklypusias duris klebenau, tokia mėlzgana šūdmusė spėjo kažkaip labai didelį šūdo gabalą sau atsirubuliot, tvirtai sugriebt visomis kojomis, ir, pakilusi iš tos smirdinčios šikduobės, nešasi į mane - tiesiai.

Laiko ji grobį tvirtai, sugriebus savo keturiais „kebekliais“, priekines dvi kojytes grėsmingai stragina, mažus kumštukus gniaužia, tiesiai man į akis žiūri. Savąsias gi, piktai narina. Bzzzzzz - bzzzzzz  - nuo kampo iki kampo – kelis klaidinančius viražus padaro, bet pati jau supranta – neišneš, jei nepasitrauksiu nuo pravertų durų.

O aš, labai greitai viskas vyko, supratau aiškiai – kausis ji iki galo, jei tą šūdą atimti bandyčiau. Sparniukai jos maži greitai tik įsiduzgė, ir matau – varo jau į mane. Traukiuosi į dešinę, ji – byztelėjo į kairę. Bet, kadangi – viens prieš kitą buvom – kažkaip susimaišėm pusėmis.... bandžiau dar kažkaip suktis kairėn, dešine ranka dengiausi, bet ji - nebevikri su tuo šūdo gabalu – pro pirštus man .... aš irgi - nebegreitas su savo „atsinešimu“ - neišsisukau. Ištręšė viską  ant veido ir tarppirštį bjauriai iššūdino. Pats - irgi, vos neperkroviau „atnašų“ į tik prasegtas kelnes.

Stulbau prie būdelės šūdinas: o ir – ką daryt?

Tada suraukiau viską, ką suraukt begalėjau ir, koja už kojos kryžiuodamas, trobon prie praustuvo nukėblinau. O ten, veidrodyje, šūdus prasimarkstęs, vos atpažindamas save susiraukusį, matau, kad šaukštą rankoj kairiojoj - vis tebeturiu.