Raudona Jūra

Naktį B. V. sapnavo keistą sapną. Tarytum kažkokiose varžybose jis dalyvavo estafetės bėgime. Rūbinė, jaudulys, nekantrus laukimas, naujas kvepiantis sportinės aprangos komplektas. Kurtinančiame stadiono triukšme jis, savo komandoje turėjęs startuoti pirmas, stengėsi susikaupti, nuleidęs akis į rudą bėgimo takelį. Vis dėlto, kai diktorius paskelbė jo vardą, B. V. akimirkai pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į tribūnas. Tai, ką ten pamatė, jį pritrenkė – visi tie tūkstančiai kažką skanduojančių žiūrovų buvo juodomis juostomis užrištomis akimis.
    Prabudęs jautė, kad likusi sapno dalis tarsi išsitrynė iš atminties, nugrimzdo kažkur pasąmonėje. Šiapus buvo saulėtas sekmadienis, nedidelis, pabrėžtinai modernus butas didžiuliais langais į gatvę, cigarečių pakelis, nugerto viskio stiklinė, knyga pavadinimu „Ateitis priklauso nuo mūsų“ ant stalelio prie lovos. Veidrodinėje vonios sienoje B. V. nužvelgė save: nors lengvajai atletikai jau kiek per vėlu, tvirtas, aukštas, madingai nesiskutęs, visoms kitoms gyvenimo varžyboms atrodė dar tinkamas. Šiandien keisto kliento diena, šluostydamasis po dušo pagalvojo B. V.. Pats nežinojo, kuo jis keistas – susirado jį tuo pačiu būdu, kaip ir visi, iš balso neatrodė nei bijantis, nei abejojantis. B. V., kaip visada, taip pat pasistengė surinkti apie jį informacijos, kuri buvo visiškai įprasta. Pakeliavęs po pasaulį, gana seniai apsistojęs mieste, gana rimtai jame įsikūręs. Vis dėl to B. V. jautė, kad šis klientas kažkoks ypatingas, ir dabar, kai jau kurį laiką pats sau uždavinėjo daug klausimų, tai jį ir viliojo, ir, nebūdingai sau, šiek tiek gąsdino. Susitikimas, kaip ir dažnai, buvo paskirtas „biure“, nuomojamame svetimu vardu tokių kaip šis klientų priėmimui. Kaip ir butas, tai buvo nedidelė, tačiau nepriekaištingai įrengta moderni erdvė plačiomis vitrinomis į vieną pagrindinių aikščių. Tik pasirodęs klientas iš karto patvirtino „keisto“ įspūdį. Buvo gana jaunas ir kažkoks visiškai kitoks, negu tie, kurie čia ateidavo. Apyilgiais banguotais plaukais, juodu kostiumu baltais marškiniais be kaklaryšio, buvo panašus į pavyzdingą jaunos šeimos galvą, neseniai gavusį gerai apmokamą darbą banke, o vakarais vis dar kuriantį naivias eiles. B. V. nenoriai pripažino, kad mėlynos jo akys buvo kažkokios „geros“, nors ką jose matė ir apskritai, ką reiškia tas „geros“ – pats nesuprato. Šiaip ar taip, B. V. labiau buvo linkęs gilintis ne į klientų, o į „pacientų“ psichologiją, todėl santūriu judesiu pasiūlęs klientui sėstis, tiesiog tyliai laukė pokalbio. Šis jautėsi kažkaip nejaukiai, niekaip negalėjo patogiai įsitaisyti krėsle, sukiojosi ir stengėsi nepastebimai stebėti B. V., tarytum norėdamas įsiminti, o galbūt suprasti kiekvieną jo veido bruožą. Tačiau tai nebuvo neįprasta šiomis aplinkybėmis. Paprastai B. V. tyčia stovėdavo lango fone arba tiesiog prisėsdavo ant plačios palangės, kad pats matytų kiekvieną kliento veido virptelėjimą, o pats liktų šiokiame tokiame šešėlyje.
    - Taigi? - B. V. nusprendė padėti.
    - Na, ko susirinkome, žinome, - kažkaip karčiai šyptelėjo klientas. Šyptelėjo ir B. V.. Kaip gi ne – žinome.
    - Kas toks?
    - Jums to nesakysiu.
    B. V. klausiamai pakėlė antakius. Nesakyti, kas pacientas – čia kažkas originalaus. Arba labai kvailo.
    - Taip, svarbiausias mano noras – kad jūs to nežinotumėte, - klientas, panašu, apsiprato ir ėmė jaustis tikru klientu.
    - Tačiau kaip tada aš atliksiu darbą?
    - Čia jūsų reikalas, tam jus ir samdau. Juk esate, berods, geriausias?
    Taigi, po tiek metų pagaliau gal ir geriausias, pagalvojo B. V.. Gaila, kad dabar tai manęs jau nei kiek nedžiugina.
    - Tai gal pats turite kokį pasiūlymą, kaip įvykdyti tokį originalų jūsų norą?
    - Turiu. Jūs pasamdysite kitą.
    - Aišku. Bet kam tai?
    - Pasakysiu iki galo, nes tai dar ne viskas. Noriu, kad tas kitas irgi nežinotų, su kuo dirbs.
    „Su kuo dirbs“. B. V. mintyse nusišypsojo. Pats jis jau daugelį metų juos vadino pacientais. Klientai ir pacientai – patogi terminologija. Na, klientas jos nežinojo.
    - Spėju, kad...
    - Taip, spėjate teisingai. Jis pasamdys dar kitą.
    - O tas jau žinos?
    - Žinos dar kitas, ketvirtas.
    Visai kaip sapne, pagalvojo B. V. Estafetė, keturi komandos nariai. Na, bet kodėl gi ne.
    - Aišku. O kaip jis sužinos?
    - Štai vokas, jame aukos vardas ir nužudymo vieta. Jūs jo neatidarysite. Atidarys tik ketvirtas.
    - Aišku. Bet vėlgi – kam tai?
    - Sakykime, kad aš labai atsargus. Noriu keturgubai garantuoti savo saugumą.
    - Labai sudėtinga kombinacija. Daug kainuos.
    - Aš daug ir mokėsiu, – pasakyta suma buvo įtikinanti.
    - Gerai. O iš kur žinosite, kad aš neapgavau? Gal pats susitvarkysiu ir paimsiu visus pinigus?
    - Tie, iš kurių apie jus sužinojau, sakė, kad jūs geriausias dar ir dėl to, kad tiksliai išpildote visus nurodymus. Tad, jeigu užsakymas bus įvykdytas, žinosiu, kad neapgavote, - paskutinė frazė B. V. pasirodė kažkokia keista. – Vis dėlto, turiu ir planą, kaip tą patikrinti, - ir planas buvo įtikinantis.
    - Kaip matote, viską apgalvojau. Tačiau...
    - Kas?
    - Kur kas labiau norėčiau, kad to neprireiktų.
    - Kodėl?
    - Noriu, kad iki galo pateisintumėte savo vardą.
    Iki galo. Tarsi jis nujaustų, kad tai ko gero paskutinis mano užsakymas, pagalvojo B. V.
    - Be to, ir man pačiam būtų geriau nematyti nei vieno, išskyrus jus, ar ne?
    - Taip, tas tiesa - jeigu jau konspiracija, tai iki galo.
    - Tai kaip, galiu jumis pasitikėti?
    - Be abejo, kaip ir visada.
    - Gerai. Belieka data.
    - Data?
    - Taip, noriu, kad tai būtų atlikta sekmadienį, birželio devynioliktą, vienuoliktą valandą ryto.
    - Gerai, taip ir bus.
    - Ir dar. Tai labai svarbu.
    - Klausau.
    - Aukai turi būti ištarta ši frazė: „prisimink sūpynę“. Tiksliai ją įsiminkite ir perduokite kitiems.
    Ir anksčiau B. V. turėjo prašymų prieš viską baigiant ištarti aukoms keletą žodžių, paprastai kažką apie atpildą ar kerštą. Bet čia buvo nei šis, nei tas. Nors už tokius pinigus aš ir lopšinę padainuočiau, pagalvojo jis.
    Sekančias savaites buvo daug darbo - reikėjo viską suorganizuoti ir tiksliai, iki detalių suplanuoti. Be abejo, B. V. bendravo tik su pirmuoju kolega (taip juos ironiškai vadino). Trečiasis jo jau nežinojo, ketvirtasis nežinojo nei jo, nei antrojo. Tačiau informacija, išskyrus aukos vardą ir tikslią nužudymo vietą, keliavo abiem kryptimis. Kažkas privertė B. V. atsispirti pagundai prieš atiduodant atplėšti voką. Gal tikrai – noras išlikti ištikimu principams. Juokinga, galvojo B. V., moraliniai principai tokiame versle. Ir vis dėlto.
    Toks darbas jam netgi patiko. Tarėsi pereinantis į aukštesnį lygį, kai nereikia visko atlikti pačiam, kai galima dirbti protu, ne rankomis. Netgi ėmė svyruoti, ar nepasilikti versle, tik veikti štai taip, tarpininku ar organizatoriumi. Tačiau vieną vakarą, kaip jau daugelį vakarų anksčiau, pajuto viduje kylantį šleikštulį ir suprato, kad tai tas pats, kad savęs neapgaus – šiam darbui jis kažkaip susidėvėjo, kažkurioje niekam nematomoje sielos, o gal kūno kertelėje tapo per minkštas, ir verčiau jau laiku pasitraukti, kol nepadarė kokios lemtingos klaidos.
    Tos dienos, birželio devynioliktosios, rytą B. V. laukė savo biure. Iš čia turėjo paskambinti kliento nurodytu numeriu, vos tik gavęs žinią, kad darbas atliktas. Savo partneriais, netgi tais dviem, kurių nežinojo, jis visiškai pasitikėjo. Šiame versle visi vertina savo vardą. Tad B. V. buvo ramus. Tai – viskas, pabaiga, galvojo žvelgdamas į iš po savo tamsiai mėlyno kostiumo kyšančius melsvus rankogalius, įdegusias lieknas plaštakas. Netrukus – ilgos atostogos, o paskui – ateitis priklauso nuo mūsų. Tuo pačiu į galvą lindo įvairios mintys. Pavyzdžiui, netikėtai jis prisiminė pabaigą sapno, kurį sapnavo rytą to sekmadienio, kai susitiko su klientu: nuaidėjus starto šūviui, atsitiko keistas dalykas - jis niekaip negalėjo pajudėti iš vietos. Tiesiog nepavyko atplėšti nuo žemės sustingusių kojų. Tarsi paralyžuotas žvilgsniu jis sekė, kaip kažkas išbėgo vietoje jo, kaip kiekvieną rato ketvirtadalį bėgikus keitė komandos draugai, ir, kadangi niekaip negalėjo pasitraukti nuo starto linijos, skausmingai laukė, tarsi visu kūnu jautė būsimą artėjančio finišuojančiojo smūgį į nugarą. Ir, kaip dažnai būna, nesulaukęs prabudo.
    Paskui prisiminė, kaip kažkada, prieš daugelį metų, panašų vasaros sekmadienį, kažkuriame svetimame mieste pats įvykdė vieną užsakymą. Apyjaunė pora, saulėtas rytas ramiame kvartale, du basi vaikai kiemo sūpynėje - matė juos per svetainės langą. Tada po darbo tikrai buvo bloga. Gerai, kad bent jau nereikėjo žudyti vaikų.
    Prisiminus tai, atsirado šioks toks jaudulys, ir B. V., norėdamas jį išvaikyti, nusisukęs į langą ėmė tyrinėti sekmadieniškai šurmuliuojančią aikštę. Nužudymas turėjo įvykti čia, miesto centre, netgi kažkur netoliese. Neaiški nuojauta kilo gerokai per vėlai, trumpą akimirką prieš išgirstant už nugaros „prisimink sūpynę“ ir pajuntant tylų, bet visa apimantį sprogimą galvoje, po kurio akis užliejo raudona jūra.