tamsa

As nuvedziau ja ant didelio didelio stataus skardzio, jau saulei leidziantis. Vejas uze laimes pasakomis, o saule nuauksino medziu virsunes. Angelai isskleide savo sparnus dangaus zydryneje, ir mes stovejome, ziuredamos i vakarini dangaus skliauta. Tik dviese. Zole slamejo ir gloste musu basas kojas. Atsistojome ant pacio skardzio krastelio ir pazvelgeme zemyn. Parodziau jai, kokia galinga upe teka verzlia srove, kaip ji kunkuliuoja. Mes kalbejome apie tai, kokia sodriai zalia yra zole, koks skaidrus upes vanduo, kaip nuostabiai plazda ore margieji drugeliai. O saule letai letai leidos dangaus skliautu, skindamasi kelia pro raudonus debesis. Rodes, mes buvom laimingos. Tik truputi skaudu. Skaudu, nes...  aklos mergaites delnas virpejo mano rankoje.