Juodo pieno ašara

Ašaros byra iš dangaus nutūpdamos
ant man abejingų ir nepažįstamų
grakščių praeivės rankų, myluojamų
blausios gatvės žibintų šviesos.

Asfalto vaizdas liejasi, kadangi vienatvė
iltiniais skaudžiai kąsdama kažkur ties krūtine
kuria tuštumą. Plieno šarvai, sergėję
vos prieš porą dienų ropoti išmokusią širdį,
deginami šaltų lietaus lašų tirpsta,
mano ašaromis nuvarva žemėn, mitriai
įsiliedami į sraunią upę, sudarytą iš praeivių
vilčių kūnelių, taip troškusių pagaliau
pradėt gyvent, bet mirusių iki gimimo datos.

Ir tie kūneliai kondensuosis į juodo pieno debesis,
ir nulis ant mūsų sūriomis ašaromis iš dangaus.
Ašaromis abejingų ir nepažįstamų praeivių.