be pavadinimo...

Rytas... Tyliai skamba Enya daina. Vaikinas prieina prie siauroje lovoje gulinčios merginos. Pasilenkia ir pabučiuoja jos užmerktas akis. Sigutė pramerkia akis. Jis ir vėl čia. Ką jis čia veikia?! Juk turėjo būti dingęs kartu su nakties sapnu...

                Sigutė pasitrina akis... Jaunuolis vis dar ten pat - sėdi ir glosto jos pečius. Malonu... Mergina nesipriešina, nors gal reikėtų bent vardą sužinoti. Ne, viskas tobula! Nieko daigiau netrūksta...

                Vidurdienis... Tyliai skamba Kaniavos daina. Sigutė ir vėl miega. Vaikinas prieina prie siauroje lovoje gulinčios merginos ir švelniai pabučiuoja jos kojos pirštukus. Kutena... Tobulas kutulys... Dabar Sigutė nebesidomi jaunuolio egzistavimo priežastimi. Mėgaujasi... Jis meiliai glosto jos pasakiškai mažas pėdutes.
Tobula...

                Vakaras... Tyliai skamba Kūlgrindos daina. Pažįstamas jaunuolis prieina prie siauroje lovoje gulinčios Sigutės. Pasilenkia ir pabučiuoja jos šviesų švelnų kaklą. Ji atsisėda ir žiūri tiesiai jam į akis. Gilios, tamsiai rudos akys... Taip abu sėdi ir žiūri viens į kitą. Tobulai...

                Naktis... Sigutė miega milžinikoje nuostabioje lovoje. Vaikinas sėdi merginos kojūgalyje. Jis laukia. Ji turi apsispręsti. Ji vis dar miega. Neapsisprendė... Jaunuolis išskleidžia baltut baltutėlius savo sparnus ir ruošiasi kilti... Bet mergina pabunda ir ištiesia jam savo mažytę baltą rankutę. Taip! Jie bus kartu!

                Du balti tobuli bevardžiai padarėliai kyla aukštyn... Jų niekas nebelaiko realybės pasaulyje ir jie iškeliauja, palikdami liūdesį ir skausmą...