Težydi alyvos

Medinis Terensas
Iš savo transcendentinio dangaus
Grūmoja kumštim keturpiršte –
Bevardį su žiedu mylimajai įkapių įdėjo.
„Alyvos, alyvos tą birželį taip žydėjo –
Nušniojau visą krūmą, nafik jos man,
Jei nėra kam dovanoti!
Būkim!
Och, gerà.
Jis, kurva, kitąmet atžėlė.
Aš jį vėl kirviu.
Nuo pat šaknų.
O ką, jis manė – man neskauda?
Žydės, mat, kai šitaip an širdies sunku!
Na, dar po vieną.
Kąsk silkutės. Su cibuliuku.
Jo, kartais išmetu burnelę
Kartuliui nuplaut.
Po metų vėl tas pats –
Ataugo, pumpurus sukrovė.
Aš jį „Družba“.
Nepataikiau – sau kojon.
Po savaitės Romka nuvežė rajonan.
Ligoninėj pasakė, reiks nupjaut.
Nupjovė.
Štai, žiūrėk, davė uosinę.
Aha, nešildom.
Už mano Vandutę, už krūmo paimtą koją.
Velnias po lašą, Dievas po pilną.
Dabar mes panašūs – abu mediniai.
Nebekariaujam – težydi alyvos. “