Trisdešimties norų savaitė, II dalis

- Išlįsk! - tryniau Kinijoje pagamintą falą iš pat ankstyvo ryto, jausdamas šviežią entuziazmą. - Ei, Mimi! Aš sugalvojau du naujus norus! Šį kartą TIKSLIAI sugalvojau! Pasirodyk!
- Ar tikrai sugalvojai? - išgirdau šiek tiek sarkastišką balsą iš tarpdurio. Žagtelėjęs vos nepašokau iki lubų.
- Tu... tu...
- Virtuvėje, kavą sau viriau, - susijuokė Mimi, demonstruodama naują išvaizdą ir naują madą. Dabar ji buvo prancūziškai kinietiška koketė, apsivilkusi juodą, pusiau permatomą peniuarą ir apsimovusi juodas, stilingas kelnaites. Plaukus buvo susirišusi į kietą kuodelį ir dar raudonai paryškinusi lūpas. Man net seilė nutįso. Bet pala.
- O kodėl tu ne savo... fale?
- Man įdomu iš šalies pažiūrėti, kaip tu stengiesi jį įtrinti, - paaiškino ji. - Žinai, geriau pagalvojus, tai atrodo netgi šiek tiek erotiškai.
- Tu tiesiog stengiesi mane pakišti, - subambėjau, sviesdamas falą šalin. - Taigi, dėl tų norų. Ateik čia, kai ką parodysiu.
- Jei tai yra tai, apie ką galvoju, tuomet ačiū, ne, - žengė žingsnelį atgal. - Tu ne mano skonio.
- Ką? - nesupratau.
- Tu per storas ir pernelyg neišvaizdus, kad norėčiau tai pamatyti, atleisk, - šypsojosi ji. - Tau rimtai vertėtų pradėti bėgioti rytais. Ir sveikiau valgyti.
- Gal tu gali vieną kartą liautis kalbėjusi apie aną galą? - neišlaikiau. - Rimtai, aš net nebežinau, kuris čia iš mūsų didesnis iškrypėlis. Tiesiog ateik čia. Pažiūrėk į šitą.
- Kas čia? - Mimi pavartė tarp pirštų plastmasės gabalėlį.
- Tai USB atmintinė. Įsigijau ją visai pigiai prieš porą metų.
Ji žvilgtelėjo man į akis, tada trūktelėjo pečiais.
- Tau rimtai reikėtų susipažinti su šiuolaikine civilizacija, - atsidusau. - Visi būsimi tavo šeimininkai greičiausiai prašys kažko panašaus ne vieną kartą. Trumpai tariant, šiame mažame prietaise yra talpinama informacija...
Nutilau, stengdamasis pasinaudoti jos pačios patarimais ir mažiau švaistyti žodžius. Reikėjo geriau viską apgalvoti. Kaip man čia viską paaiškinti, kad net trijų metų vaikas suprastų?
- Mmm... gerai, vadinasi taip... šiame prietaise yra talpinama informacija ir ten jos telpa tam tikras... ee... kiekis, kurio tau nebūtina žinoti. Viskas, ką tau reikia žinoti, tai kad aš noriu, jog šis prietaisas niekada nesulūžtų ir jame būtų galima sutalpinti begalinį kiekį informacijos, va!

Regis, savo norą tinkamai pasakiau. Mane buvo seniai užknisę USB atmintinių gamintojai. Tie, kurie Korėjoje sėdi. Vieną kartą buvau išardęs seną atmintinę. Mikroschema buvo visai mažytė, sukišta į dešimt kartų didesnį apvalkalą. Galėjo gi rupūžės pasistengti ir patogumo dėlei sukišti ten dešimt tokių pat mikroschemų – kad talpa būtų nepalyginamai didesnė. Vis tiek jie jas už centus štampuoja, skrudžai prakeikti. Štai dabar aš vienintelis pasaulyje turėsiu atmintinę, kurioje sutilps absoliučiai viskas!

- Kaip nori, - be jokios  nuotaikos spragtelėjo pirštais Mimi. - Tau liko dvidešimt šeši norai.
- Super! - kvyktelėjau, čiupdamas juodą markerį.
Ant pilko atmintinės korpuso išdidžiai išvedžiojau begalybės ženklą. Mano pirmoji neaprėpiamos talpos, niekada nelūžtanti atmintinė! Išmėginsiu ją vėliau. Metas kitam norui, kol man šitaip sekasi.
- Gerai, super, - tryniau rankas. - Dabar ateik čia, prie lango. Matai tą juodą automobilį kiemo gale?
- Sakydamas „automobilį“, turi omenyje...
- Tas juodas vežimas su keturiais ratais! - rodžiau pirštu. - Rimtai, tau reikia susipažinti su šio šimtmečio išradimais! Gal tave pasodinti prie interneto?
- Kas tai yra?
Ji net interneto nežino... Kas čia per atsilikusi džinė? Tikriausiai man pačiam kur kas daugiau naudos bus, jei ji išmoks internetu naudotis ir sužinos, kas per daiktas yra automobilis ir iš ko jis pagamintas. O tai dar išburs man vieną, vinimis iš lentų sukaltą.

* * *

Taigi, kol kas pasitenkinau begalinės talpos atmintine ir parodžiau Mimi, kaip reikia naršyti internete bei naudotis kompiuteriu. Jai neprikiši – mergina išties protinga ir greitai perpranta naujoves. Nė dvi valandos nepraėjo, o iš mano miegamojo ėmė agresyviai tratėti pelės bei klaviatūros mygtukai. Mimi net pamiršo pietus. Vėliau ji pamiršo ir vakarienę, bet tada man pačiam kompiuterio prireikė, tad nuvijau šalin. Ji liko labai nepatenkinta. He he, interneto nesulaikoma galia, žinau.
- Ten labai daug informacijos, - pastebėjo ji, seksualiai rangydamasi ant mano lovos.
- Užtai jį ir vadina Internetu, - išdidžiai paaiškinau.
- Nematau ryšio, bet tiek to, tarkime, - nusišypsojo ji. - Tadai, ar tu gyveni vienas?
- Mhm... - naršiau paskutines japoniškos mangos naujienas, gurkšnodamas kavą.
- Ir tu nedaug uždirbi, tiesa?
- Man užtenka... kas čia per klausimai, Mimi?
- Nieko, šiaip sau, - susimąstė ji, gniaužydama kojų pirštus. - Kada aš vėl gausiu priėjimą prie interneto?
- Vėliau, - pažadėjau. Man dar reikėjo sužaisti porą žaidimų, patikrinti paštą ir valandėlę paganyti akis Feisbuke – įprastas viengungio vakaras.
- Tavo antklodė smirdi prakaitu. Galėtum ją išsiskalbti, - pastebėjo ji. Kažkodėl mane tai labai suerzino.
- Žinai, jei tau taip kliūva netvarka šiuose namuose, tai paimk ir sutvarkyk juos pati! - atrėžiau kiek piktokai.
Dar to betrūko, kad MANO norus tuščiai deginanti džinė zys dėl kažkokios sumautos netvarkos. Čia buvo mano butas ir aš gyvenau jame kaip norėjau. Taškas.
- Šitaip tu vargu ar susirasi moterį, - pastebėjo ji gerokai vėsesniu balseliu.
- Pasaulyje pilna moterų, kurioms nusispjaut į tvarką namuose, - atsikirtau, gainiodamas po ekraną virtualius priešus. - Aš tiesiog dar nesutikau savo.
- Hmm... Retsykiais tu barstai tikrus tiesos perlus, - sumurkė ji. Tada užsičiaupė ir nebetrukdė man darbuotis.


Kai po dviejų valandų mano žadintuvas užgrojo vakarinę „eik miegoti, slunkiau“ dainelę, atsitiesiau nuo klaviatūros, pasirąžiau ir mano žiovulys akimirksniu virto nuostabos grimasa. Na ta, kai stovi išsižiojęs ir seilės tįsta iki grindų.
Mano namai net blizgėjo, kokie jie švarūs atrodė. Tiesiogine prasme – BLIZGĖJO. Kaip keista – aš jau seniai buvau pamiršęs, jog grindys kadaise buvo dažytos specialiais rudais dažais, kurie išdžiuvę žvilgėjo it veidrodis. Ar kad tapetai vos prieš porą metų dar tebeatrodė nauji ir neaptaškyti kava. Net mano lova nebeklibėjo ir baltomis atvirtusios antklodės kvepėjo citrina.
- Kas per...
- Tau liko dvidešimt penki norai, - pareiškė Mimi, žengdama į kambarį su kavos puodeliu vienoje rankoje ir... planšetiniu kompiuteriu kitoje. Neprisiminiau, kad būčiau turėjęs panašų. Kas čia dedasi? Ir pala - ką ji ką tik pasakė?
- Ką? - žioptelėjau.
- Tu iškėlei man sąlygą ir davei įsakymą, - atsiduso Mimi. - Įsakymai taip pat yra priskiriami norams. Pats sakei, jog jei man nepatinka tvarka šiuose namuose, pati juos sutvarkyčiau. Aš ir sutvarkiau. Minus vienas noras. Jei tai tave paguos, tau liko dar dvidešimt penki. Tai kur kas daugiau nei trys, tiesa?
- Taip, dvidešimt penki visada geriau nei trys, - sutikau, vis dar negalėdamas atsipeikėti. Įėjimas į virtuvę buvo perdažytas iš naujo. Virtuvėje oras buvo grynesnis nei Labanoro girioje, o plytelės šalia viryklės vėl atvirtusios į baltas. Netgi pati viryklė atgavo pirminę prekinę išvaizdą. Jokių ištekėjusių iš puodo pernykščių makaronų. - Tu absoliučiai teisi, Mimi. Dvidešimt penki... tai tikrai geriau nei trys...
- Gal man ateityje nebereaguoti į tavo įsakymus? - susirūpino ji. - Aš planšetinį kompiuterį sau išsibūriau be tavo norų pagalbos. Tau tai nieko nekainuos, tikrai... Tau viskas gerai?
- Aha, viskas čiki, - valiausi ašaras. - Tu eik, nestovėk. Pasėdėk prie interneto, o aš čia truputį padaužysiu... sieną...

Ji skubiai susipakavo į savo „made in China“ falą, o aš susiradau senas žiemines pirštines ir daužiau sieną taip, kad nebetrukdyčiau kaimynams. Nes rimtai – koks durnius degintų neįkainojamus norus paprasčiausiai tvarkydamas kiaulidę savo namuose?!


* * *


Man buvo gana. Turėjau dar dvidešimt penkis norus, iš kurių normaliai pavyko tik vienas. Du, jei įskaičiuosime paveikslėlį su automobiliu, kurį vis dėl to pakabinau ant sienos. Gražūs rėmeliai. Koks skirtumas, jog menas internetinis – vis tiek gyvenu čia vienas. Na gerai, dar mano namai blizgėjo it Versalio rūmai, bet aš to tikrai neprašiau. Metas buvo imtis priemonių ir tikrųjų norų, kurie formavo tikro vyro gyvenimą.

- Mimi! - tryniau falą anksti iš ryto, visą naktį praleidęs prie kompiuterio ir sąrašų, derindamas visas smulkmenas dėl visų būsimų norų. Šį kartą norėjau, jog likę dvidešimt penki praslystų be jokių trikdžių. - Mimi, išlįsk!
Po kambarį pasklido gelsvi dūmai ir netrukus mergina apsireiškė šalia komodos. Šį kartą ji vilkėjo profesionaliai atrodančius rūbus. Juodas ofiso sijonėlis, aukštakulniai, balti marškiniai ir juodas švarkelis. Netgi akinukai ilsėjosi ant mažos nosytės ir ji žiūrėjo į mane per jų viršų. Dešinėje tebelaikė savo planšetinį kompiuterį.
- Ar tame fale yra internetas? - nustebau.
- Taip. „Mezon“ su nežymiais priedais, - atsiduso ji. - Tadai, mums reikia rimtai pasikalbėti.
- Palauk, stop! - atkišau delną. - Mimi, aš praleidau visą sumautą naktį, kad sudaryčiau tikslų norų sąrašą. Ir šiandien mes viską padarysime taip, kad visi jie būtų išpildyti! Daugiau jokių tuščių norų, gerai?
- Ar tai tavo dvidešimt penktas noras? - sunėrė ji rankas. - Daugiau jokių tuščių norų?
- Ką? Ne! Nepildyk šito! - pasibaisėjau. - Mimi, mes dabar vyksime į miestą. Parodysiu tau TIKSLIAI, ko man reikės, gerai? Mes daugiau nešvaistysime norų veltui, kaip vakar. Būsime labai civilizuoti ir protingi, pamatysi.
- Aš tikrai norėčiau tai pamatyti, - jos veideliu nuslydo lengva šypsena. - Dar neturėjau šeimininko, kuris efektyviai panaudotų bent pusę visų norų. Tiesą sakant, geriausiai sekėsi tiems, kurie gaudavo tik tris vietoje trisdešimties... Bet aš nukrypau nuo temos. Kaip jau sakiau, mums reikia pasikalbėti...
- Lažinkimės, - ištiesiau ranką, suerzintas džinės sarkazmo.
- Ką?.. - sutriko ji.
- Lažinkimės, kad man pavyks įveikti visus likusiu dvidešimt penkis norus! - pareiškiau. - Jei prarasiu dar bent vieną tuščiai, aš... aš tau atiduosiu vieną savo norą tau!
- O jei laimėsi? - pažvelgė į mano delną. - Jei tu išnaudosi visus norus, falas paprasčiausiai išnyks su manimi į kitą neapibrėžtą pasaulio vietą. Niekas nežino, kur tiksliai. Ką tu gausi iš šių lažybų sėkmės atveju?
Geras klausimas. Nepagalvojau apie tai.
- Tada... tada aš būsiu teisus ir tu galėsi visą amžinybę kankintis pralaimėjusi, - nenusileidau.
Mimi šiek tiek abejodama žvilgtelėjo į savo planšetinio kompiuterio ekraną, tada trūktelėjo pečiais ir mudu sukirtome delnais.
- Tavo valia, Tadai. Tik aš vargu ar kankinsiuosi, net jei pralaimėsiu, - ji paguodžiančiai patapšnojo mano ranką. - Taigi, ką man norėjai parodyti?
- Ak, taip, - susigriebiau. - Pirmas šios dienos darbas. Mes vykstame į automobilių saloną! Parodysiu tau tiksliai, kas yra automobilis ir kokio man tiksliai reikia!
- Aš jau žinau, kas yra automobilis, - ji parodė man savo kompiuterį. - Per naktį įveikiau daugiau nei trečdalį Interneto.
- Ne ne! Mes daugiau nedarysime žioplų klaidų, - papurčiau galvą. - Man antro paveikslo tikrai nereikia. Jau sakiau, pameni? Būsime ypač gudrūs ir protingi, kad nešvaistytume norų. Aš net visus tinkamus žodžius susirašiau, kad nebūtų jokių nesusipratimų. Matai?
- Aha, tu tikrai daug dirbai, Tadai, - ji vėl paguodžiančiai patapšnojo mano ranką, valiūkiškai šypsodamasi.


- Mimi, ką turėjai galvoje sakydama, jog „įveikei trečdalį interneto“? - pasmalsavau, kai žengėme iš laiptinės į daugiabučio kiemą.
- Tą ir turėjau galvoje. Kad įveikiau trečdalį interneto, - atsiliepė ji.
Kvailutė. Argi ji nežino, jog internetas – tai begalinis informacijos srautas, o ne vienas ar du puslapiai, kuriuos ji perskaitė per naktį? Man ją dar daug ko reikėjo išmokyti.
- Mimi, - pratariau jai pamokomu tonu, - tu bent žinai, kiek internete yra tos informacijos?
- Žinoma, - ji nusišypsojo su neapsakomu vaikišku naivumu. - Atmetus visą nereikšmingą šlamštą pašto bei asmeninių žinučių pavidalu, apytiksliai pusantro trilijono gigabaitų.
- Ką? - karktelėjau.
- Ak, taip, - surimtėjo ji. - Suprantamesniais terminais tai būtų...
- Ne, palauk, - sulaikiau ją. - Tu per naktį TIKRAI įveikei trečdalį viso Interneto?!
- Žinoma. Tai visai lengva! - šypsojosi ji. - Tiesa, man teko gerokai paspartinti savo iPad'ą ir jo interneto planą, nes originalai buvo vos ne šešis šimtus tūkstančių kartų lėtesni. Mane tai rimtai siutino.

Aha, gerai... Dabar aš bent žinojau, kodėl visą laiką girdėjau be perstojo kalenančius klaviatūros klavišus, kai ji naudojosi mano kompiuteriu. Nenuostabu, jog iš vakaro visi klibėjo it primušti. Ši džinė buvo visai ne džinė, o visas i-Terminatorius. Gerai bent tiek, kad dabar ji tikrai žinos, ko iš jos noriu.
Su ta gaida ir pasiekėme automobilių saloną.