Į kapines

Vėlai, tamsų vakarą
sugalvojau nueiti
(akivaizdžiai neturėjau ką veikti)
į prisiminimų kapines,
pas Tave.

Apsiginklavusi
aprūdijusiu kastuvu
kasti ėmiau
žemę užšalusią.
Vėjui trankantis
po atminties skliautus
niežėjo pasmalsauti,
ar Tu tame karste
supuvus, ar gyva.

Žemei atšilus
per klampų purvą
su duobkasių pagalba
prisikasiau pagaliau.
Ir vos neapakau aš
ką išvydau –
karstas tuščias.
Ir savo siaubui,
kur Tu –
nebežinau.