Vienatvės portretas

It speigas geliančiai
alsuos vienatvė kambary,
lėtai, dusliai ir žvarbiai.
Sugulus su manimi
kaldros ji neprašys,
nes jai nebūna šalta.

Spinta netrukus lūš –
joje paliktų mylėtų gležnų
mergaičių skeletų tiršta.
Įsitempusios gitaros stygos
it vaikas Kalėdų ryto
lauks Tavo laibų pirštų.

Dar nenutapyti paveikslai
kur Tu nuoga
puoš kambario sieną pliką,
nučiulptų nuorūkų kvapas
vietoj saldžiarūgštės kavos
kambary su manimi bus pasilikęs.

Ant lovos galo
tuštumos peiliai
be atvangos man pjaustys širdį.
Ant pietų stalo
seniausiai apdulkėjusi viltis
abipusiai ką nors pažinti.

Ledinės lubos
man įsispaudusios į kaktą,
pravertos durys
nėščios paslaptimi,
ar Tu įžengsi čia bent kartą
nurimt kartu su manimi.

Už musėmis aplipusio lango
ant beržo šakų
kranksės šaižiai vienystė.
Lentynoje romanas
nežinoma kalba,
kurį galbūt dar parašysim.

Ir kambario centre
tuščia kėdė
be išeiginių
visados
pasirengusi priimti
Tavosios sielos
tobulai netobulos
pačius
keisčiausius
vingius.