Amerika, arba kava su pienu

Kiek tos Lietuvos tėra! Tiek iš pietų į šiaurę, tiek iš rytų į vakarus gali per kelias valandas pervažiuoti. Gal todėl lietuviai savo mažo krašto geografiją vis bando praplėsti kitų šalių ir miestų pavadinimais. Taip Lietuvoje atsiranda europos, šveicarijos, venecijos, paryžiai, maskvos, šanchajai, net Mozambikas. Turbūt kas trečias studentas yra gyvenęs Vilniaus Niujorke arba Kamčiatkoje. O kiek dar pentagonų, brodvėjų, bigbenų ir kitokių užsienietiškų įžymybių Lietuvos kaimuose ir miesteliuose! Pavažinėjęs po savo mažą šalį, pasivaikščiojęs po miestelius, gali per kelias dienas „aplankyti“ tuziną šalių, „pabuvoti“ beveik visuose žemynuose. Tiesa, be pavadinimo, tokios vietos dažniausiai niekuo neypatingos, tačiau žadina vaizduotę, skatina svajas. Ypač daug erdvės fantazijai šie pasaulio vietų bendravardžiai suteikdavo tada, kai galimybių nuvykti į tikrąją užsienio šalį ar miestą praktiškai nebuvo.
Mokydamasis universitete dažnai važinėjau į tėviškę. Čionai traukė ir sentimentai, ir studijų reikalai – rašiau darbą apie Aukštadvario apylinkių šnektą. Tą rudenį tyriau nekirčiuoto atvirojo ir uždarojo „o“ izoglosos pietvakarinę ribą: kur taria panašiau į „norėjo“, o kur – į „narėja“. Per dialektologinį tyrimą negali tiesiog nueiti pas kolūkio pirmininką ar kultūrnamio vedėją ir paklausti: „Pasakykit, meldžiamasis ar meldžiamoji, kaip nekirčiuotą „o“ taria jūsų kolūkyje ar jūsų kaime? “ Tavęs tiesiog nesuprastų. Turi pats keliauti per žmones, užeiti į vos ne kiekvieną sodybą, klausti ir klausyti. Ir kiekvienoje sodyboje ta pati giesmelė: „Aš toks ir toks, atlieku mokslinį tyrimą, norėčiau pasikalbėti…“ Atrodytų, kas jau čia norės gaišti laiką atsakinėdamas į kažkokius beprasmius klausimus apie nieką. Bet žmonės noriai kalbėjo. Juk ne taip lengva kaimo žmogui rasti kam pasikalbėti apie bet ką: apie blogą orą, prastą derlių, ligas ir kitas bėdas. Arba apie smagius jaunystės metus. Tokių progų išsišnekėti – kaip mėsos gabaliukų valgyklinėje sriuboje – kartas kitas per metus: retos vestuvės ir kiek dažnesnės laidotuvės. Per pirmąsias dorai nepasikalbėsi – per triukšminga, per antrąsias irgi – per tylu. Dar vienu kitu žodžiu gali persimesti prie miestelio krautuvės, bet kokia čia kalba stačiomis ir ne prie stalo. Tad ir užsisėdėdavau pas daugelį senolių, linksmų istorijų iš jaunystės ir skundų dėl per retai aplankančių vaikų ir per dažnai kamuojančių sąnarių skausmų klausydamas. Manoji „o-zoglosa“ – taip buvau ją pakrikštijęs – piešėsi labai pamažėl, vos po kelis kilometrus per dieną. Paprastai saulei krypstant vakarop atsisveikindavau su svetingais šeimininkais ir traukdavau pas diedukus į Levaravą nakvynės. Bet pasitaikydavo pernakvoti ir pas žmones, kurių klausinėjau apie savąjį „o“, o jie man pasakojo apie savuosius džiaugsmus ir rūpesčius. Apie rūpesčius dažniau.
Ankstyvą vėlyvo spalio rytą traukiau iš Aukštadvario pro Lavariškes, Vigodką ir Skerdimus – spėjama vakarine atvirojo „o“ riba – Gedanonių link. Lavariškėse ir Vigodkoje neužgaišau: diena buvo sausa ir saulėta, todėl visi skubėjo nudirbti paskutinius rudens darbus. Žinoma, kodėl gi ant kaladukės prisėdus ar vežimo drobynos pasirėmus su prašalaičiu keliais žodžiais nepersimetus! Ir vėl prie darbo. Visi kalbintieji čia „narėja“– atviras „o“, tad patenkintas patraukiau toliau, į Skerdimus. Keista, bet čia kažkodėl visi „norėjo“– uždaras „o“ . Vadinasi, dvejopo „o“ riba turėjo būti kažkur ryčiau. Prisėdęs ant pamiškėj supiltų akmenų krūšnios išskleidžiau apylinkių žemėlapį. Tarp Vigodkos ir Skerdimų spraudėsi du kaimai – Staniava ir Amerika. Amerika… Kas apie ją tada nesvajojo! Iš šiek tiek aplaisvėjusio roko ir pogrindinėse kino salėse sukamų holivudinių vaizdajuosčių kopijų žinojome Ameriką esant rojų žemėje. Nukeliauti į tenai atrodė fantastiškiau už pačią drąsiausią fantastiką. O čia tokia proga! Na, ir kas, kad tik kaimelis Trakų rajono pakrašty? Vis tiek bent juokais pasigirti bus galima. Vis dėlto pirmiausia nusprendžiau traukti į Staniavą, o Ameriką palikti užsigardžiavimui.
Staniavoj įstrigau. Vienos sodybos šeimininkai išvažiavę Trakuosna, kitos – bulvių lauke. Labai vėlyvas bulviakasis.
– Sūnus žadėja iš Vilnia atvažiuoc, ale musėt raikalai suturėja, – tarsi teisinosi šeimininkė, tikriausiai jau į septintą dešimtį įkopusi moteris, kai drauge pylėm bulves duobėn.
– Aha, raikalai, galėc nuo tas pindas papa negalėja atsiplėšc, – nepatenkintas suniurzgė šeimininkas, iš pažiūros bene dešimčia metų už žmoną jaunesnis plačiapetis vyras.
– Cylėk, ar saniai pats Amerikonkas papų žindei? – įgėlė moteris.
– Nu, kų cia minavoji, kas prieš šimtų metų buva, – susinepatogino šeimininkas. – Prieš svecia bent pasigėdytai. Pakviestai geriau svecių vidun, musėt alkanas kap šuo. I ištroškis. Nu, ir aš neatsisakytau, – pamerkė man šeimininkas ir pasiglostė storu megztiniu aptemptą didžiulį pilvą.
Ciej vyrai, – numojo ranka šeimininkė. – An prieždas palikau šviežių kakorų. Bus šilci i jau subrendį. Aime, sūneli, pavalgysi.
Nors jau turėjau savo uždarąjį „o“ ir teliko pasižymėti kelis formalumus, bet mokslinį interesą nustelbė natūralesnis poreikis – alkis. Nuo pat išvažiavimo iš Vilniaus buvau krimtęs tik kelis obuolius iš po pakelės obelų. O čia tikroj krosny kepti kakorai!
Pietūs praėjo sklandžiai: šeimininkė tiesiog sakinio vidury vis keisdama temą be perstojo kalbėjo apie skaudančias strėnas, apie vanago užluptą vištą, apie sunkiai besiklostantį vienatinio sūnaus gyvenimą, stebuklingą Kašpirovskio vandenį („tris sloikus pasidariau, duosiu i tau, vaikeli, pagerc, jei nesargi, vis ciek blagiau nebus“), į bulves įsimetusį pūvinį ir dar apie daugybę kasdienių ir amžinųjų rūpesčių; šeimininkas tarsi automatiškai kur ne kur įterpdavo žodį – atrodė, kad davė žmonai valią išsišnekėti, o pats leidosi savo minčių labirintais; aš pilna burna lapnojau skanutėlaičius kakorus užsigerdamas pienu ir tik kinkavau galva viskam pritardamas.
– Labai jums ačiū už pietus, – prisikirtęs tiek, kad pirmasis kakoras, atrodė, tuoj prisimins, kuo vardu esąs, galiausiai pakilau nuo stalo. – Jau eisiu, turiu dar į Amerikos kaimą užeiti ir vieną anketą užpildyti.
– Amerikas!? – kone vienu balsu aiktelėjo šeimininkai ir kažkaip keistai susižvalgė. Vyras nudelbė akis.
– Geriau, vaikeli, tinai neitai. Nieka ty gera nerasi, – kažkaip niūriai pasakė šeimininkė, nusukusi į šoną žvilgsnį.
– Tai kad man reikia užrašyti, kaip ten žmonės kalba, – nustebęs pasiteisinau. – Mokslas, reikia viską nuosekliai ištirti.
– Mokslas… Visi vyrai tynai mokslan aina, – karčiai atsiduso šeimininkė. Va, manasis irgi ty „mokslus“ aja. – Kinktelėjo galva į vyrą.
– Nu, kų tu cia vėl? – nepatenkintas suniurzgė tas. – Kadu tai buva! Berniokas gi saka – mokslas! Raikia, – šeimininkas kreivai šyptelėjo.
– Och, ty jam bus takis mokslas… A dar takis jaunas, – atsiduso šeimininkė.
Stojusioj tyloj apsivilkau, įsikišau į kuprinę aplanką su anketom ir žengiau pro duris. Šeimininkai nepakilo nuo stalo. Nuo slenksčio atsisukau:
– Darsyk labai ačiū už vaišes. Gal pasakysit, kaip į tą Ameriką nueiti?
– Aik ciesiai pra arus lig aglyna, a ty takas gerai išmintas, nepaklysi, – paaiškino šeimininkas ir suokalbiškai man mirktelėjo. Tikriausiai turėjau kažką tokio žinoti, suvokti iš neaiškių užuominų, susiprasti, bet, matyt, buvau per jaunas ir per kvailas. O gal tiesiog nebenorėjau gaišti aiškindamasis.
– Ačiū, tikrai nepaklysiu. Sudiev, – atsisveikinau ir nėriau pro duris lauk.
– Su dzievu. Cik negerk piena! – pavymui dar šūktelėjo šeimininkė.
„Pieno? Ko čia dėtas pienas?! Ai…“
Lauke buvo ramu ir šviesu, vangiai šildė blustelėjusi popiečio saulė, tingus vėjelis neskubėdamas nuo nugeltusių medžių skabė bejėgius lapus. Užsimečiau kuprinę ant pečių ir tiesiai per lauką pilnas ryžto patraukiau Amerikon.  Nuotaika – kuo puikiausia: šviesi, šilta rudens diena, pilnas pilvas, tuščia galva ir visas sekmadienis prieš akis – ko dar studentui geisti. Nebent kokio nuotykio. Bet kur tu čia tokiam užkampy ir dar rudenį nuotykių rasi! Būtų vasara, gal į vietinius šokius nuslinkčiau. Pašokti gal nepašokčiau, bet bent į prisirpusias kaimo gražuoles paspoksočiau, o jei pasisektų, ir į dūdą gaučiau. – Kuo ne nuotykis? O gal Amerikoj sutiksiu gražuolę tiesiai iš Amerikos, tos, tikrosios! Lauke burokus raunančią. Stamantrus, minisijonėlio vos dengiamas užpakaliukas tik vizga vagoje, o kai pasilenkia buroko, pro gilią iškirptę laukan veržiasi dvi didžiulės glotnios krūtys. Išvydusi mane atsitiesia, paleidžia iš rankų kauptuką ir raudonomis putliomis lūpytėmis pasiunčia man oro bučinį. Paskui pasisuka ir vingiuodama plačiais klubais per arimą patraukia į mišką. Pamiškėj stabteli, atsigręžia. Pamačiusi mane stovintį kaip įkastą priekaištingai palinguoja galva: „Na, kur gi tu?! “… Man sustandėjo.
Užsisvajojęs nė nepastebėjau, kaip išėjau iš miško. Stovėjau didelės laukymės pakrašty. Tiesiai priešais, senų, apsamanojusių obelų sode, dunksojo didžiulis gyvenamasis namas. Vadinti jo troba neapsivertė liežuvis. –  Dailus dviejų galų dviaukštis pastatas labiau priminė senuosius medinius Žvėryno namus, menančius prieškario prabangą: iš stambių akmenų sumūryti pamatai, žaliai dažytos, tiesa, jau gerokai apsilaupiusios šaliuotos sienos, kadaise buvęs raudonas skardinis stogas, plačios drožinėtos langinės, arkiniai langeliai antrame aukšte. Takas vedė per sodą ir rėmėsi į plačias gonkas su dviem didžiulėmis girnapusėmis vietoje laiptų. „Štai tau ir Amerika! – Tikras dvaras, – pagalvojau. – Tik ar gyvenamas? Na, tuoj užeisiu ir sužinosiu. “ Tačiau stoviniavau pamiškėje ir kažkodėl nesiryžau žengti pirmyn. Buvau įpratęs eiti per kaimus, kalbinti nepažįstamus žmones, drąsiai užeiti į svetimus namus. O čia tarsi kažkas sulaikė. Per nugarą bėgiojo sutrikę skruzdėliukai – namas lyg ir viliojo, ir baugino. Įtariai apsidairiau. Sodo pakrašty riogsantis kiūžtelėjęs tvartas, atrodė, gyvena paskutines savo dienas.  Koks kontrastas su namu! Prie tvarto šliejosi iš karčių sukalta malkinė, iki viršaus prikrauta eglinių pliauskų. Ir viskas, daugiau jokių pastatų. Nė lauko išvietės. Aplink nesimatė nei žmogaus, nei gyvulio. Net vištos po kiemą nekrupinjo. Tačiau iš namo kamino rūko balkšvas dūmelis – vadinasi, gyvenamas. Ir šeimininkai namie.
„Fi, – vyptelėjau. – Zuikis drąsuolis. Nuotykių, tau nuotykių. Į kaimo šokius pasimušti ar didžiapapę gražuolę tankumynę parsiversti svajoji, o čia kinkas, namą išvydęs, drebini! Pirmyn, žvairy“, – pasidrąsinau ir nupėdinau per sodą prie namo.
Vos priėjau gonkas ir žengiau ant laiptų, namo durys atsilapojo. Iš netikėtumo užkliuvau už antrosios girnapusės, mečiausi į priekį, lėkte įlėkiau vidun ir atsitrenkiau į žmogų. Teisingiau, veikiau ant jo pakibau – į glėbį mane sugavo tvirtos rankos.
– Na, labas. Maniau, kiek gi dar tenai neryžtingas stovėsi, o tu štai – bėgte! – vos ne tiesiai ausin prašneko sodrus moters balsas.
Atšokau. Akys dar nespėjo apsiprasti su priemenės prietema, ir įžiūrėjau tik moters siluetą.
– Atsiprašau, užkliuvau. Aš čia… Tik norėjau paklausti… Paprašyti…, – suglumęs suveblenau.
– Žinau. Laukiau tavęs. Seniai, – nusijuokė moteris. – Na, mielas sveteli, nesibrangink, prašom vidun, – sodrus balsas viliojo, ramino, glamonėjo. – Pyragas dar šiltas, kavos padarysiu.
Moteris uždarė laukujes duris ir atvėrė kitas į svetainę. Iš vidaus dvelktelėjo šviežio pyrago, ką tik nušienautos pievos, drėgnų samanų, ąžuolinės vantos ir dar galas žino ko, bet labai malonaus, kvapas.
Tokio kvietimo atsisakyti neįmanoma, nors pilve ir slūgsojo nemenka kakorų krūvelė. Ačiū dievui, drąsa sugrįžo į mano vatines kojas ir aš ryžtingai žengiau į erdvų kambarį.
Per langus iš dviejų pusių vidun gausiai krito šviesa. Vidury kambario stovėjo masyvus stalas raižytomis kojomis, prie jo – šešios to paties komplekto kėdės. Tikrai ne „Kauno baldų“ ir net ne „Siguldos“ gamybos. Pasieniais stovėjo kelios skrynios, pora pilnų knygų lentynų, platus suolas su atlošu. – Tikrai visai kaip dvare. O gal kaip Amerikoj?! – Tolimojo sienoj – dvejos durys į kitus kambarius. Prie artimosios – didelė koklinė krosnis, malkinė viryklė ir įspūdingais raižiniais puošta indauja. Kaip kokiam etnografijos muziejuj. Tik paveikslų trūko – nebuvo nė vieno, net šventųjų. Nebuvo ir kryžiaus. „Negi idėjinė? “, – šmėstelėjo gavoj. Net tais laikais kaime turbūt nebūtum radęs sodybos, kur nekabotų Šventosios šeimynos, Mergelės Marijos ar kokių kitų šventųjų paveikslų ir kryželis, bent jau rožančius. O čia nieko. Užtat visos sienos nukabinėtos džiovintų ar dar tik džiūstančių žolelių ir šaknų ryšulėliais. Atpažinau jonažoles, raktažoles, rugiagėles, ramunėles, sausiukus. Jų čia buvo visa pieva, miškas ir raistas drauge sudėjus. Kiekvienas ryšulėlis skleidė savo kvapą: vieni subtilų, vos juntamą, kiti aštrų ar net agresyvų. Kvapai tiesė į mane savo laibus pirštus, lietė, čiupinėjo, maišėsi, pynėsi į sunkiai nusakomą pynę, kuris vienu metu svaigino ir gaivino, stūmė ir masino.
– Žinau, kad nealkanas, bet gal sugundysiu šviežio pyrago rieke. Ir gal kavos? – moteris priminė, kad ne vienas kambary esu.
„Žinau. Laukiau tavęs. … Žinau, kad nealkanas“, – pakartojau mintyse. – Iš kur? Negi per apylinkes taip greitai nuskriejo žinia, kad studenčiokas iš Vilniaus baldosi po kaimus ir niekų klausinėja? “
– Iš kur žinote? – balsu paklausiau.
– Tiesiog žinau, – nusišypsojo moteris. Blykstelėjo balti dantys. Tik dabar atidžiau į ją įsižiūrėjau.
Aukšta, kone mano ūgio, tiesaus ir tvirto stoto. Didelė stati krūtinė – tikriausiai įsprausta į gerokai per mažą liemenėlę. Žvitrios, gal net kiek valiūkiškos tamsios akys. Galėjo būti keturiasdešimties ar penkiasdešimties metų – apie akis ir burną spietėsi pluoštai raukšlelių, kurios moteriai prašnekus suvilnydavo lyg lengvai pučiamo ežero vilnelės.
¬Pagavusi mano žvilgsnį, moteris skambiai nusijuokė. Sodrus jos balsas gaiviais purslais ištiško kambary, maišėsi su kepinių ir žolynų kvapais ir kaip koks stebuklingas balzamas aplenkdamas mano ausis liejosi tiesiai į smegenis. Viešpatie, tokį balsą – tiesiai į radiją žinių skaityti. Klausytojų patrigubėtų!
– Tai kaip, ar padaryti kavos? – paklausė moteris.
Mano liežuvis apsunko, atrodo lyg užsispyręs baroniukas visom keturiom įsirėžė į gomurį ir nenorėjo nė pakrutėti. Linktelėjau.
– Su pienu?
Vėl linktelėjau. Kelias akimirkas lyg padvejojusi moteris nusisuko ir ėmėsi ant viryklės ruošti kavą, raikyti pyragą. Iš nugaros ji atrodė dar jaunesnė: ant pakaušio susukta stora kasa lyg ir be žilų plaukų, lygi sprando oda, nuolaidūs pečiai ir tvirtos rankos. Kai pasisukdavo, nugaros vidury pasimatydavo – o gal tik mano vaizduotė taip nupiešdavo – negilus griovelis, vedantis iki pat plačių, vos pastebimai siūbuojančių klubų. Kai pasilenkdavo, per suknelę išryškėdavo taisyklingi sėdmenų apvalumai. Negalėjau atitraukti nuo jų akių.
Savo darbą dirbo ir ausys. Viryklės pakuroje netvarkingai traškėjo ugnis, ant tolimosios sienos ritmingai tiksėjo laikrodis, palubėje zyzė niekaip žiemos guolio nerandanti musė. Girdėjau, kaip peilis barkštelėjo į kepimo skardos kraštą, paskui pyrago gabalas dunkstelėjo ant lėkštės. Išgirdau, kaip suteško į puodelį pilama kava, tada pasigirdo skardesnis trukčiojantis mažos čiurkšlės balsas – lyg iš didelio švirkšto švirkščiamo vandens. Ne, turbūt pieno. Įdomu, iš kokio čia tokio indo? Ir tada prisiminiau Staniavos šeimininkės priesaką: „Cik negerk piena“. Gal atsisakyti? Bet ai, kas su tuo pienu gali būti blogai? Jei surūgęs, negersiu. Be to, tai tik šlakelis į kavą. Beje, sodyboje nemačiau nei karvės, nei ožkos. Turbūt iš kaimynų ima.
Moteris atsigręžė. Rankose laikė padėklą, ant kurio gulėjo lėkštė su keliom pyrago riekėm, stovėjo dubenėlis medaus ir didelis puodelis kavos. Manyje lyg koks kūno operatorius vėl perjungė juslių jungiklį – į nosį smogė neatremiamas šviežio pyrago ir saldžios balintos kavos kvapas. Bet buvo ir dar kažkoks. Niekaip negalėjau atpažinti, bet jaučiau, kad tolimoj proto kertelėj tūno užsislėpęs to vos juntamo kvapo atsiminimas. Tik niekaip negalėjau jo iš ten iškrapštyti – taip ir neprisiminiau, kuo kvepia. Tik jutau, kad labai labai jo ilgiuosi. Šį vos vos sugaunamą aromatą beveik nustelbė pyrago, kavos, žolynų kvapai. O pąsamonės balsas nesiliovė kuždėjęs: „Prisimink, prisimink, prisimink…“
Į stalą dunkstelėjo padedamas padėklas ir vidinis balsas nuslopo.
– Su alkiu šnekiesi? – linksmai pasiteiravo moteris, prisėsdama iš kitos stalo pusės.
– Ne, aš ne…, – norėjau pasakyti, kad nesu alkanas, bet tik sumemlenau ir vėl linktelėjau.
– Puiku. Geras svečias, kuris gerai valgo. Na, imk pyrago, tepkis medaus, gerk kavą.
Paklusniai paėmiau pyrago riekę, pakabinau pilną šaukštą skysto gintarinio medaus ir uždrėbiau ant pyrago. Visai pamiršau, kad šaukštą reikia pasukti aplink savo ašį – medaus uodegą užvynioti, ir skaidri geltona juostelė dryktelėjo ant baltos staltiesės, lašas užtiško man ant krūtinės.
– Atsiprašau, – kaltai nuleidau akis.
– Nesirūpink, – atlaidžiai ištarė moteris ir vėl sodriai nusijuokė. – Man patinka saldūs berniukai.
Ji atsistojo, priėjo prie manęs, nubraukė pirštu medų man nuo marškinių ir nulaižė pirštą.
– Mm, pats saldžiausias medus, kokio tik esu ragavusi… – Iš malonumo net užsimerkė. Kitu delnu pasitrynė krūtis. Tada atsimerkė, nusišypsojo man iš viršaus – tarsi dievas nuo debesies – ir lyg niekur nieko vėl klestelėjo ant savo kėdės.
Taip ir likau išsižiojęs – lyg varniukas laukdamas, kol motina varna įdės į snapą kokį kirminą.
– Tu valgyk, valgyk. Ir gerk kavą, – vėl paragino moteris. – Nekreipk į mane dėmesio. Mane taip retai kas aplanko, kad visai užmirštu, kaip su žmonėmis elgtis. Tarsi čia būtų kokia draudžiama teritorija. Nors ši Amerika – ir ne už jūsų marių.
„Amerika“ pažadino mano sąmonę. Tiek apie ją svajojau. Tiesa, apie kitą, bet geriau žvirblis rankoj, nei erelis herbe. Žvilgtelėjau į moterį. Ji padrąsinamai linktelėjo. Tarsi ketinčiau, bet vis nesiryžčiau leistis į ilgą kelionę. Pavyzdžiui, į Ameriką. Ir ko gi man baimintis?
Kibau į pyragą. Tokio gardaus turbūt nebuvau valgęs nė pas mamą – minkštimas buvo purus kaip debesis, o plutelė traški kaip rudeninis sausledis. Greta įprasto kaimiško pyrago skonio dar buvo justi švelnūs grietinėlės, džiovintų slyvų ir cukraus vatos prieskoniai. Kiekvienas kąsnis tarsi glamonėjo gomurį, o šis murkė iš pasitenkinimo kaip katinas. Kava irgi buvo nuostabi: stipri, saldi, su labai daug pieno ir kvepėjo… Žinoma, kvepėjo kava, tačiau greta prasimušė ir tas kitas kvapas, kurį kvėpiau tik įėjęs, kuris įsismelkė į smegenis, įsigavo į mano mintis ir savo laibais neregio pirštais čiupinėjo jausmus. Atrodė, kad kiekvienas kavos gurkšnis ¬– tai tas pats į gumulą susuktas ir stipriai suspaustas mano neatpažįstamas kvapas – kaip jūros banga nuošdavo per burną priversdamas iš malonumo virpėti visus skonio receptorius, sklandžiai nuslysdavo gerkle, kiauriai pradurdavo skrandį ir nugarmėjęs į pačią pilvo apačią sprogdavo susidūręs su šaknimi, kuri, o, siaube, kėlė tvirtą ąžuolo kamieną.
Atitokau. Pastačiau puodelį ant stalo, bet iš rankos nepaleidau. Kitą ranką susigrūdau į kelnių kišenę, susigraibiau ąžuoliuką ir tvirtai sugniaužiau. Tikėjausi, kad moteris nepastebėjo. O juk kažkur tolimoje sąmonės kertelėje kirbėjo noras, kad pastebėtų. Susigėdęs išraudau. Ne, nesitikėjau, kad moteris nepastebėjo.
– Labai ačiū už vaišes, bet man jau metas keliauti, – pasakiau.
– Į sveikatą. Džiaugiuosi, kad užėjai. Bet kur gi tu keliausi naktį? – moteris mostelėjo ranka į langą. – Pasilik, pernakvosi pas mane. Vietos čia tikrai pakanka. O rytoj trauk, kur akys veda ir norai kviečia.
Žvilgtelėjau į langą. Lauke tikrai buvo visai sutemę. O juk, kai atėjau, buvo dar skaisti diena. Ir kiek gi čia užtrukau ¬– suvalgiau pyrago riekę ir išgėriau puodelį kavos? Ir visai užmiršau savąją „o-zoglosą“. Bet su ja viskas ir taip buvo aišku: Amerikoj „o“ uždaras – kaip plieninis žiedas, juosiantis visą šalį ir saugantis mus nuo tos kitos Amerikos.
– Ne, ačiū. Aš geriau eisiu. Man čia netoli, – paprieštaravau ir pamėginau atsistoti, tačiau čia pat dribtelėjau atgal. Plieninis šalį juosiantis žiedas, atrodė, laikė mane prikaustęs šiame kambary, prie šios kėdės. Susvaigo galva. Turbūt nuo mėginimo staigiai atsistoti. Arba nuo žolynų aromato. Arba nuo to kito, neatpažinto kvapo. Kojos  pasidarė pyrago minkštumo, valia išskydo kaip lėkštelėje palietas medus. „Kas čia su manim darosi? “ – negalėjau suvokti. O gal tik nenorėjau sau prisipažinti, kad niekur nenoriu eiti, kad noriu pasilikti, nes jaučiuosi, tarsi… sugrįžęs namo.
– Paklosiu tau lovą svečių kambary. Pastatysiu dubenį su šiltu vandeniu – galėsi tiesiog kambary nusiprausti. Tualetas irgi viduj – durys priemenėj, kairėj. Tikriausiai pastebėjai, kad nėra lauko išvietės? – tarsi pasigyrė moteris.
Nebesiginčijau. Tylėdamas stebėjau, kaip moteris iš skrynios suglobė patalus ir išėjo į kitą kambarį. Paskui grįžo, paėmė didelį emaliuotą dubenį ir iš puodo nuo viryklės pripylė karšto vandens, iš kibiro šliukštelėjo šalto, pamatavo ranka, ar ne per karštas, ir patenkina pati sau linktelėjo. Viską darė taip užtikrintai, tarsi svečius priiminėtų kas vakarą arba tai būtų kasdienės ruošos darbai.
– Na, jaunuoli, gatava. Gali keliauti į patalus.
„Keista, – pagalvojau, – aš jai nė savo vardo nepasakiau. Ir jos nepaklausiau. Aš jai – jaunuolis, o ji man – tiesiog moteris. Moteris. Nors man – jau dvidešimt dveji, moters nebuvau turėjęs. Tik sapnuose. Šlapiuose. O, ne! – susigrūdau ranką į kišenę ir susigraibiau savo stačioką. Jis kaip pakilo vakarienės pradžioj, taip ir stirksojo kaip stagaras arime. – Jei paliksiu dėmių ant šitos moters patalų, rytą mirsiu iš gėdos. Gal vis dėlto geriau atsisakyti ir traukti savo keliais? “
Tačiau vien pagalvojus, kad šaltą rudens naktį teks keliauti per menkai pažįstamas apylinkes ir dar turbūt mišku, per nugarą perbėgo šiurpuliukas. Ir aš pasidaviau: „Pasilieku nakvoti“.
Kas vyko toliau, nė nepamenu. Atrodė, kad užmigau tiesiog prie stalo. Tačiau, kai naktį pabudau nuo medinių grindų girgžtelėjimo, pasijutau gulįs plačioje lovoje, kaip ir dera – tik su trumpikėmis. Vadinasi, kažkaip sugebėjau iki lovos atslinkti, nusivilkti, gal net ir apsiprausti. Nebent…
Nuo minties, kad moteris galėjo mane nuvesti ar gal net nunešti į lovą, nuvilkti, liesti mano beveik nuogą kūną, dilgtelėjo paširdžiuose, sutvinksėjo paslėpsniuose.
Grindys vėl girgžtelėjo. Šįsyk visai greta lovos. Grįžtelėjau į tą pusę ir lango fone išvydau siluetą. Jau vėriau burną paklausti, kas čia vyksta, bet man prie lūpų prigludo šiltas delnas.
– Tššš, nežadinkim.
Norėjau, paklausti, ko nežadinkim, paprieštarauti – nė nežinau dėl ko, gal net surikti, tačiau šiltas delnas tarsi surakino man lūpas, o balsas užstrigo gerklėje. Paskui pirštų galiukai slystelėjo skruostu, grybštelėjo ausies spenelį, lėtai nukeliavo per kaklą, perbraukė per petį ir įsirėmė į kairį spenelį. Turbūt taip tai ir įsivaizdavau – kūną nupurto elektra, akyse žaibai, ausyse būgnai, paslėpsniuose gaisras, širdis – lauk iš krūtinės. Čiupau delną abiem rankom ir stipriai prispaudžiau sau prie krūtinės, lyg mėgindamas pagauti sprūstančią širdį, tačiau jis lengvai išslydo, suėmė anklodės kraštą, kilstelėjo, ir siluetas grakščiai įsirangė greta manęs į lovą. Grakščios rankos apsivijo mano liemenį, prie šono prisiglaudė standi krūtinė, man ant veido išdryko palaidi plaukai.
– Mylėk mane, – tiesiai į ausį sukuždėjo jaunatviškas balsas. – Tik šiąnakt.
Protu dar nesuvokiau, kas vyksta, tačiau kūnas susiprato greičiau. Pasigręžiau į merginą, apglėbiau abiem rankom ir lūpomis susiradau jos lūpas.
„Štai koks tas aistros skonis, – pagalvojau, kai po kelių minučių atplėšiau savo lūpas nuo josios. – Skonis, kurio negali būti per daug. Ir aš jį išragausiu visą, kiek tik įmanoma. “
Bučiavau jos putlias lūpas, minkštus skruostus, užmerktas akis. Lūpomis tyriau veido bruožus, užpildydamas tą netobulą paveikslą, kurį akimis įstengiau nusipiešti blyškioje pro langą sklindančioje šviesoje. Lygi ir stangri oda, standžios pilnos krūtys, sodrios lūpos, vešlūs plaukai. Nepaliaudamas bučiuoti, švelnia kaklo oda slydau lūpomis žemyn, kol smakru įsirėmiau į iškilią krūtinę.
O Dieve, dar niekada lūpomis neliečiau moters krūties. Išskyrus motinos. Tvilktelėjusi mintis apie motiną pasirodė ir šventvagiška, ir kartu labai maloni. Ji žadėjo šilumą, ramybę, saugumą.
Suėmiau krūtį abiem delnais, nykščiais lėtai glosčiau spenelį. Mergina suvaitojo. Iš spenelio ištryško keli balti lašai.
Tas kvapas! Štai jis! Taip kvepia besąlygiška meilė, visiškas atsidavimas, ryžtas aukotis ir noras niekad neišsiskirti. Ir aistra. Kaip vandenynas gili ir didinga kaip ledkalnis. Susidūrimo su juo neatlaikytų joks titanikas. Kaip galėjau atsispirti aš? Susiradau lūpomis jos spenelį ir ėmiau čiulpti. Burną nutvilkė saldžiai aitrus pieno skonis. Ne, ne pieno – taip skonėti galėjo tik meilė. Atsidaviau jai visa kuo, leidau jai užvaldyti mano kūną, apgaubti savimi mano jausmus, įsiurbti į savo gelmes mano mintis. Leidausi nešamas galingos aistros srovės, daviausi supamas malonumo bangų, įtraukiamas geidulių verpetų…
Nežinau, kas mane pažadino ¬– per praviras duris iš svetainės atsklindantis indų barškėjimas, pro nėriniuotos užuolaidėlės kraštą prasprudęs balzganos saulės spindulys ar aitrokas tirštas kavos kvapas. O gal sapnas, nuvedęs į aklavietę ir niuktelėjęs smegenis pabusti, kad iš jos išsivaduotų? Bet dar įstengiau jį beišsisklaidantį pagauti ir atsekti mintimis iki pat to momento, kai apsižiojau spenelį ir ėmiau žįsti kaip kūdikis. Pamažėl bundančiu protu stvarsčiau pabėgančio sapno likučius. Kas vyko po to? Papilve nuvilnijusi šiluma atgaivino dar vieną prisiminimą. Ne, tikrai ne sapno! Protas bandė apgauti, paversti tai, kas įvyko naktį, beišsivadėjančiu sapnu. Bet kūnas nepasidavė – tai iš tiesų nutiko!
Kaip įgeltas pašokau iš lovos. Kambary nesimatė jokių nakties aistrų ženklų. Merginos nė žymės. O ir iš vakaro jos nemačiau. Gal šeimininkė ją laiko užrakintą ir ji naktį slapta išsėlina, kad atsiduotų aistrai su nepažįstamuoju?
Greitai apsirengiau, murktelėjau veidą į vandenį dubeny, persibraukiau neklusnius plaukus pirštais ir ryžtingai žengiau į svetainę.
Šeimininkė tarsi būtų tik ir laukusi, kada gi pasirodysiu. Išvydusi mane plačiai nusišypsojo. Prasivėrus siauroms blyškioms lūpoms pasimatė nurudusių nelygių dantų eilė. Keista, vakar jie buvo baltutėliai. O ir visa moters išvaizda šįryt tarsi buvo iškraipyta vėjo sušiaušto vandens veidrodžio: anaiptol neatrodė tokia aukšta kaip vakar – gal kad gerokai kumptelėjusi, žili plaukai supinti į storą kasą, visas veidas nusėtas smulkiomis raukšelėmis. Šiandien jai būčiau davęs visų šešiasdešimt ar net daugiau. Tik į mane įsmeigtos akys buvo tokios pat žvitrios ir jaunatviškos kaip vakar.
Pastebėjusi mano nustebusį žvilgsnį moteris nusijuokė tuo pačiu sodriu juoku.
– Ką, rytas pažadino tiesą? – paklausė.
– Ne. Aš maniau… Aš nežinau…, – vėl suveblenau. Atrodė, kad šios moters akivaizdoje esu bejėgis kūdikis, mokantis tik veblenti ir galva kinkuoti.
– Nesijaudink, tuoj viską pataisysim. Sėsk, išgerk kavos, ir pasaulis vėl nušvis visomis vaivorykštės spalvomis, – ji nusigręžė ir palinkusi virš vyryklės vėl ėmė tarškinti indais.
Paklusniai nutipenau prie stalo ir prisėdau ant kėdės kraštelio. Nekaustomas į mane įsmeigto žvilgsnio, kiek atgavau drąsą ir paklausiau:
–  O ar jūsų duktė jau atsikėlė?
Moteris atsitiesė, grįžtelėjo ir įsistebeilijo į mane. Kramtė lūpą lyg nenuspręsdama, sakyti ar nesakyti. Stojusioje tyloje girdėjosi, kaip kvepia žolynai ir grindimis slysta saulės spindulys. Galiausiai moteris nusišypsojo ir tarsi padrąsinamai pasakė:
– Ji išėjo. Bet sugrįš. Va, išgersi kavos, užkąsi, žiūrėk, ji ir parsiras netrukus. Kavos, žinoma, su pienu – kaip tu mėgsti? – paklausė, pildama į didelį puodelį juodą, garuojantį, kvapnų skystį.
Nurijau burnoje sukilusias seiles. Linktelėjau.
Moteris pastatė puodelį priešais save ant stalo ir staiga ėmė sagstytis palaidinę. Nustėręs spoksojau.
Atsisagstė palaidinę, kilstelėjo liemenėlę ir išsitraukė didelę baltą krūtį.
„Jobt… Kas per velniava?! “ – galvoje spragsėjo vieni keiksmažodžiai.
Moteris pasilenkė virš stalo, suėmė krūtį abiem delnais, spūsltelėjo ir į puodelį čiurkštelėjo balta srovelė. Pakvipo motinos pienu, saugumu ir aistra. Atpažinau tą kvapą.
Pašokau kaip botagu sušertas. Sugrobiau iš pasienio kuprinę, striukę nuo vagio ir nėriau pro duris.
Atsitokėjau miške, išbėgęs į kelią. Kojos it šiaudinės nenorėjo toliau nešti ir aš šleptelėjau ant kupsto po egle. Neužsegtą kuprinę numečiau greta, iš jos išslydo „o-zoglosos“ aplankas. Drebančia ranka pasigraibiau kišenėje cigarečių. „Tfu, aš juk nerūkau! Ir niekad nerūkiau. “ Bet noras žįsti buvo be galo stiprus, ir aš, negalėdamas jam atsispirti, susigrūdau į burną nykštį. Per kūną nuvilnijo pažįstama susijaudinimo banga. Mintys ir jausmai suburleno ir nunešė mane atgal į namą laukymės vidurį.
Nežinau, kiek taip sėdėjau. Atsitokėjau, kai didelis lašas paptelėjo už apykaklės. Pasipurčiau iš šalčio. Lijo. Atsistojau, rankove nusišluosčiau nuo veido lietų. Apsidairiau. – Aplink tik niūrus miškas, kaip peilio perriektas duobėto kelio. Ir aprūdijęs ženkas su nusitrynusiu skaičiumi: „Amerika … km“.