Rašyk
Eilės (78006)
Fantastika (2303)
Esė (1549)
Proza (10902)
Vaikams (2707)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (367)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Eilinį kartą vargšas mars sėdėjo eilinėje kavinėje ir gėrė... kavą (be brendžio, deja). Koks nuosmūkis... Bet - negalvokit nieko blogo - nuosmūkis tik finansinis, bet jokiu būdu ne moralinis - jei skambančiųjų vargšas mars turėtų, tai tikrai ne kavą gertų... T. y. ne vien tik kavą. Štai kaip. Ir čia netikėtai prieina prie vargšo mars... ne, ne Rašyko Vebmasteris (tfu, tfu, tfu, kad neprikalbėjus), bet tik mūsų visų geras pažįstamas - žurnalistas Hamletas, visų galų (ypač ANO galo, savaime suprantama) meistras.
- Sveikas gyvas, Marsiuk! - pasisveikina Hamletas.
Vargšas mars lėtai (kalėdinė depresija) pakelia galvą ir tyliai (kalėdinė depresija) atsiliepia:
- A... Čia tu... Na, sveikas...
- Marsai, kas tau, ko toks surūgęs - prieš pat Naujus Metus! - nustemba Hamletas.
- A... - daugiareikšmiškai paaiškina vargšas mars (kalėdinė depresija juk - aiškinau jau) ir nusvarina beveik ant paties stalo galvą.
- Aišku…- prataria Hamletas, nors jam ne viskas aišku, - tai kavą geri? Gal ir man kokį puodelį paimtum, ką?
- Ką? Puodelį? Aha, taip, taip. Mielu noru. Tik kad pinigų neturiu.
- Aišku. Gerai, pats nusipirksiu.
- Hamletėli, broli mano, jei jau pinigų turi, tai gal gali man kokį šimtą gramų paimti, ką?
- Aišku, - čia Hamletas ilgai ilgai pamąsto ir priduria - velniai tavęs nematė – paimsiu! Ir sau taip pat – kas bus, tas bus. Kaip sako rusai – "raz pošlo takoje delo, režj poslednij ogurec!"*
- O čia tai molodiec, čia tai vyras, čia tai tikras žemaitis! - vargšui mars kalėdinė depresija sulig akimirka dingo (kaip kartais nedaug tereikia).
- Aš ne žemaitis, - niūriai tarė Hamletas, kuris pajuto, kad jam prasideda kalėdinė depresija (žodžiu, užsikrėtė, ar kaip).
- Nesvarbu – vis tiek molodiec.

Kurį laiką abu gėrė tylėdami. Po to dar paėmė, po to dar, ir dar, ir... Vienu žodžiu. Patys supratote. Nauji Metai gi, pagaliau.

Gerokai (ne tas žodis – “gerokai”) apšilę, abu kalbėjo vienu metu ir rėkdami, mylėdami vienas kitą ir neapkęsdami – žodžiu, prisigėrė kaip reikiant.

- Ech, geri laikai buvo, - apsikabinęs Hamletą, liejo saldžiarūgštes ašaras vargšas mars.
- Kurie laikai tau geri buvo, komuniste tu nedamuštas? - urzgė Hamletas.
- Anie. Tai yra, mano. Tiksliau – mūsų.
- Taip ir maniau, kad tu – slaptas komunistas, - supyko Hamletas.
- Baik tu. Aš ne apie tokius senus.
- A... O apie kokius tada?
- Apie... na, apie mūsų laikus.
- Aišku.
- Atsimenu, kaip šioje pačioje kavinėje tada, dar anais gerais mūsų laikais, susitikau Rašykų Vebmasterį. Tiesą sakant, vos į kelnes tada nepridėjau – juk ne kiekvienam pasiseka susitikti patį...
- Taip, taip, - sutiko Hamletas.
- Kaip jis skriejo virš stalelių, plėvesuodamas savo juodu apsiaustu, kaip mes mentaliniu būdu bendravome...
- Kaip, kaip santykiavote? - staiga pagyvėjo Hamletas.
- Ne santykiavome, o bendravome, kuily tu. Ar tu bent skiri šias sąvokas?
- Žinoma – bendravimas – tai įžanginė santykiavimo fazė.
- Chm-m... Aišku. Bet mes įžangine faze ir apsiribojome.
- Gerai jau gerai, tikiu, aš juk žinau tavo skonį ir polinkius.
- Būtent. Bet ne vien jį aš čia sutikdavau. O kur Varža, mano sena slaptoji meilė, kur Viena Skruzdėlė – jos tai nebuvau įsimylėjęs – neturiu tokių stiprių mazochistinių polinkių...
- Žinau, žinau...
- Velnią tu žinai. Gerai jau. O kur dar Lipančioji Sienomis, tikrojo jos vardo, ko gero, niekas nesugeba ištarti...
- Taip, taip... - atsiduso romantiškai Hamletas.
- Na, ne vien moterys. Senas geras bičiulis Vėjau, Maumas galų gale... Ech, tokia chebra...
- Tai kur jie dingo visi?
- Nežinau... Gal net nedingo jie niekur, gal iš tikro tai aš – dingau.
- Eik jau.
- Būtent. Juk niekur beveik nebeišeinu iš namų, su nieku beveik nesimatau, ech...

Čia Hamletas nieko nebeatsakė, tik maktelėjo gerą gurkšnį, skaniai nusiraugėjo, nusišluostė lūpas atgalia ranka ir tarė globėjišku tonu:
- O tai kas kaltas, Marsai? A?
- Žinau, žinau – aš pats. Bet kas iš to?
- Kaip tai kas iš to? Išvadas daryk.
- Eik tu žinai kur su savo išvadom...
- Kur?
- Pats žinai kur.
- Gerai. Aš neįžeidus. Bet vis tiek – paklausyk manęs, seno krieno ir seno savo draugo. Klausyk – ar esu kada tau kokį negerą patarimą davęs?
- Nepamenu. Bet rodos, esi.
- Eik jau... Niekada gyvenime. Tai va – paklausyk manęs, nes aš gyvenime esu matęs ir šilto, ir šalto, ir ugnį praėjau, ir varines triūbas, ir dar ką tik nori...
- Na, prie reikalo, greičiau... Niekaip negaliu, Hamletai, kad ir kiek draugaujame, priprasti prie tavo maniakiško polinkio tuščiažodžiauti.
- Gerai jau. Tai va – paklausyk – mauk tu į Ameriką ar kur, užsikalsi babkių kaip reikiant, įgausi visokeriopos patirties ar dar ko nors, na, vienu žodžiu, pats supranti. O tai supelysi čia tame Vilniuje tame institute kelnes zulindamas už varganus aštuonis šimtus.
- Gal tu ir teisus... Gal ir teisus... Bet...
- Jokių bet! Žinoma, aš teisus, jokių bet!
- Gerai, sutinku. Maunu į Ameriką ar dar kur nors, kad ir į patį pragarą.
- Na, Marsai, į pragarą tai nereikia, visada spėsi. Tiek to, išgerkim verčiau dar.
- O! Čia teisingai sakai. Išgerkim.

Tylėdami vėl abu maktelėjo, vargšas mars gi tuo tarpu prisiminė dar vieną – nuostabiąją Indiją, taip pat slaptą ir nelaimingą savo meilę.
- O Indiją pameni, Hamletai? - paklausė jis.
- Kaip aš galiu ją atsiminti, jei nesu ten niekada buvęs?
- Ne tą Indiją, kvaily. Aš apie bendrą mūsų pažįstamą kalbu.
- A... Pamenu, pamenu. Kažin, kur ji dabar?
- Tikrai nežinau. Senokai bemačiau.
- O ką, ir ji tau į akį buvo kritusi?
- Žinoma. Tiesą sakant, manau, ji visiems turi į akį kristi, kas tik ją pamato.
- Tikra tiesa.
- O žinai, Hamletai, aš visada stebėjausi – kaip gali viename žmoguje tilpti tokios prieštaringos ypatybės.
- Kokios gi?
- Nagi toks egzotiškas, artimas ekstremaliam grožis, ir toks talentas.
- Koks dar talentas?
- Literatūrinis, kuily tu. O ką pagalvojai?
- Pats žinai ką. Bet negaliu aš tau atsakyti, mano Marsiuk. Nesu skaitęs jos kūrybos.
- O be reikalo. Užsuk kada į Rašykų svetainę. Adresas…
- Gali nesivarginti, Marsai. Tikrai neturiu laiko tokiems niekams. Ir šiaip – pinigai baigėsi. Čiao. Buvo malonu.
- Aha, čiao. Ir man taip pat.

Hamletas, apmokėjęs sąskaitą (va, tokius žmones tai gerbė vargšas mars) išėjo, o mūsų herojus liko dar sėdėti. Jis dar norėjo trupučiuką paliūdėti, prisiminti Indiją ir kitus pažįstamus bei draugus.
- Ech, ech, ech… - nevalingai iš jo gerklės išsiveržė atodūsis.
- Ko liūdi? - išgirdo netikėtai. Vargšas mars pakėlė galvą ir išvydo… na taip, žinoma – patį Rašykų Vebmasterį!
- Ne-e-e-e! - norėjo surikti jis, bet šūksmas užstrigo gerklėje. Ir čia jis… Ne, nepabudo. Tai buvo vis tik ne sapnas, o žiauri realybė.
- Pastatysi kavos? - paklausė Vebmasteris.

Vargšas mars tik linktelėjo galva (nors ir neturėjo pinigų – bet negi ginčysies?) – kalbėti dar negalėjo.
- Na, ir puiku, - apsidžiaugė Vebmasteris ir prisėdo šalia. Padvelkė anapusinio pasaulio vėsa…


* rus. "Jei jau tokie reikalai - pjauk paskutinį agurką!"
2004-01-01 21:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-08 13:04
India Spindesienė
:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-07 19:24
Gucė
nagi kaip kalėdishkai lyrishka -)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-03 23:27
Mėnulio vaikas
O čia tai kūrinėlis. Lengvai skaitomas, žaismingas, juokingas, o svarbiausia ir webmasteris įveltas:)
5 pagaliai;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą