Pavasarėjant

Garuoja žemė – nubudai,
ir su sniegu ištirpo miegas,
nors ir sudėti bluostą dar bandai,
nesiseka, nors ir nespaudžia bėdos.

Nors mėnesiena varva į akis,
šviesa medum ant veido tiška.
Ar ši būtis tave delnuos laikys,
kai tau atrodo – baigias viskas.

Ir pasakos, kurias sekei, prasimanei,
kai taip viduj dvasia sopėjo,
šviesotamsos, tamsošviesos mainai
atsigręžė tavin šiauriausiais vėjais.

Pernykščius deginai lapus,
o popierius ugny skaudžiai anglėjo.
Teištarei – nebuvo? Bet lai bus
pavasaris atodūsių alėjoj.

Nebuvo? Bet lai bus kita
kelionė tau ir tavo vėjų draugui –
per pusę tau su juo viena lenta
tam amžinybės keliui saugot.