Ša, tegu boružės sapnuoja

Auštant
Mano mėlyni keliai
Ploniausia riba
Už kurios
Kelio atgal
Nebėra

Ideali svajonė
Boruže pakyla
Ant dalgio ašmenų
Pakibusi
Paprastai subyra
Fėjos laše
Iš ašaros išaustoje
Užmiega

Teptukas paskęsta
Debesyje
Tarytum aidėdamas
Milijoną kitų debesų
Priteplioja
Kažkur danguje
Ar Monė drobėje
Išaustoje

Šešėlis
Kuriam gyvybę
Davėme abu
Prikibęs prie mano sielos
Kūną apkloja žemės grumstu
Jame iš lėto tirpstu

Šypsausi
Nejaugi virstu
Drugeliu
Upeliu ištekėdama
Iš ledinių namų

Nubudusi iš naujo
Klumpu
Ant kelių mėlynų
Boružės sielos savajai meldžiu
Ir fėjos ašaros
Iš jos stiklinių akių