Realistinė pasaka

Šiame  dideliame pasaulyje, kaip ir daugelis žmonių, laimingų ar nelaimingų, turinčių sėkmę ar tik išgyvenančių praradimus, gyveno berniukas ir mergaitė. Jie buvo laimingi, nes mylėjo vienas kitą ir gyvenimas atrodė tarsi sapnas. Tačiau kaip ir visi gražūs dalykai, šių dviejų žmonių laimė ėmė mažėti, ji buvo kaip vėjo supustytos kopos, kartais didelios, atnešančios džiaugsmą į jų draugystę, o kartais nebūdavo nieko, nes visas laimės smilteles vėjas išsklaidydavo į šalis. Ir berniukas, ir mergaitė nenorėjo kenkti savo draugystei, nes ją brangino, todėl stengėsi rinkti smėlio smilteles ir dėti i gražią didelę kopą, tokią kaip ilgą, tvirtą draugystę. Tačiau, kad ir kaip jie stengėsi, jiems nepavykdavo visko sugrąžinti į savo vietas, iš kažkur atsiradęs vėjas sudrumsdavo jų ramią draugystę. Berniukas ir mergaitė nežinojo priežasties, dėl kurios pykčiai aiškiai nusverdavo laimę ir džiaugsmą.
      Tuo tarpu pasaulyje sklido kalbos apie mergaitę žiniuonę, turinčią teisybės svarstykles, kurios išspręsdavo daugelį problemų, taip pat girdėjo, kad daugelio žmonių gyvenimai po mergaitės aplankymo pasikeisdavo nebūtinai į gerąją pusę.
      Berniukas ir mergaitė tai sužinojo ir nusprendė, kad ir kas atsitiktų, kad ir kaip po to susiklostytų jų draugystė, tą žiniuonę aplankyti (juk geriau viską išsiaiškinti ir suprasti, nei visą gyvenimą gailėtis, dėl nepadarytų ar neišspręstų problemų). Taigi netrukus šie du žmogiukai atsidūrė pas žymiąją mergaitę. Papasakoję dėl ko jie čia atvyko, buvo nuvesti prie svarstyklių. Ir berniukas ir mergaitė kuo greičiau troško sužinoti, kuris jų pykimuose yra teisus, o kuris - ne. Tad priėjus prie svarstyklių, žymioji mergaitė liepė šiems žmogiukams išsakyti tai, kas jų draugystėje nepatinka ir būtinai argumentuojant (kadangi žiniuonė žinojo, kad prisakyti galima visko ir akliai įrodinėti savo tiesą, tačiau tikroji tiesa yra ta tiesa, kuri įrodyta su argumentais). Galiausiai berniukas ir mergaitė išsakė viską apie savo draugystę, pykimąsi ir net vienas apie kitą. Žodžiai tiesiog liete liejosi, atrodo, dar niekada jie taip paprastai lengvai, tiesiai nesišnekėjo, žinoma, jie buvo nustebę vienas kito išsakytomis mintimis, manė esą viską žiną vienas apie kitą ir lyg tai neturėjo jokių paslapčių ar kokių slaptų pamąstymų. Tačiau jie klydo, klydo ir tada, kai išvydo svarstykles, jos nenusvėrė nei vieno nei kito naudai, jos buvo pusiausvyros. Mergaitė ir berniukas tuo negalėjo patikėti, kaip taip galėjo būti, jei jie buvo šventai įsitikinę savo tiesomis? Kaip? Ir tada žymioji mergaitė jiems pasakė tuos žodžius, kuriuos sakydavo visiems ją aplankantiems: „ visa draugystė, problemos ir jų sprendimo būdai priklauso nuo pačių žmonių, niekada nebūna kaltas vienas žmogus, ir niekada nebūna teisus vienas žmogus, ir kad tik jie patys gali išspręsti savo problemas, jokie draugai ir jų patarimai negali išspręsti ar išaiškinti, galų gale „ atverti akis “, tik patys žmonės gali susivokti savo jausmuose, tik patys žmonės gali surasti kompromisus, nes tik jie geriausiai žino savo blogąsias ir gerąsias savybes, tik jie geriausiai gali priimti tinkamus sprendimus“.
        Po šio apsilankymo pas žymiąją mergaitę, tie du žmogiukai dar bandė surinkti laimės ir džiaugsmo smilteles į didelę ir gražią kopą, tačiau ar likimas jiems buvo neparankus, ar tiesiog jie nemokėjo, o gal nenorėjo suprasti vienas kito, nes jų draugystėje įsivyravęs  vėjas nerimo ir vis ardė ir ardė smėlio kopą. Galiausiai berniukas ir mergaitė apsisprendė, šis sprendimas buvo tikrai labai svarbus ir rimtas, ir gal net skaudus, bet jie nebematė kitos išeities. Berniukas ir mergaitė išsiskyrė, kiekvienas pasuko savo keliu, kiekvienas išėjo su viltimi ir dideliu noru pasistatyti nesugriaunamas kopas. Nežinia, kaip jiems sekėsi klaidžiuose ir kartais nepalankiuose gyvenimo vingiuose, bet jie abu suprato, kad gyvenimas priklauso tik nuo jų, tik nuo jų pačių ir daugiau nieko, ir kad geriau viską išsiaiškinti esamu momentu nei po to gailėtis visą likusį gyvenimą.