Meilės baloj

Pyliau svaigų meilės eliksyrą į puoduką.
Pamažu. Kad ilgam man jo užtektų.
Troškau aš apgirst iš lėto, palaipsniui,
neprigert iš karto.

Tik – o, ne... – ir vėl nepastebėjau,
kaip nubėgo skystis per kraštus.
Nevilties ūmios ranka pagauta
sviedė staigiai puodą į skutus.

Svaigulys ant žemės skystas
virto skauduliu standžiu širdy,
virto klausimu nudrožtu,
negi taip ir bus manoj lemty.

Štai ir vėl aš stypsau toj baloj iš meilės.
Štai ir vėl sau priesaiką panosėje tariu:
Kitą kartą dar lėčiau tu pilki,
kad ir vėl neliktum be išpildytų svajų.