laukimas

įkvepi saulės mirksnį, suspėji -
dangaus kalvų rankos drebia
šešėlį į veidą,
stumia
į minią pilką.
laukiu, kada
iškvėpsi.

medis užaugo - klevas -
liečia, kutena smakrą,
liemenį apsivijęs
labirintu giliu
iki tavęs.

padengi stalą vaišėm.
dar ir vakaras prisijungia.
rišam mūsų pirštus į mazgą.
bet aš toli,
aš kitoj pusėj.

ilgus plaukus apraizgo šerkšnas
gruodžio - byra
dūriais į mano skruostus.
palinkusi.
pakeli veidrodžio šukę.
lauki, kada
iškvėpsiu.