A City tale

Kadangi, matyt, šiek tiek užtruksiu su "Dykumos bokštu" (nes nesu jo pabaigęs), o darbas vyksta lėtai (aš-tinginys), įdedu kitą mini- serialą, jau užbaigtą. Gal kas susidomės.

Prologas

Prieš pusmetį mažyčiame Niu Sičio mieste įvyko siaubinga katastrofa. Tai nebuvo nei žemės drebėjimas, nei ugnikalnio išsiveržimas, nei milžiniška audra arba kokia kita žinoma stichinė nelaimė. Tai nebuvo ir atominės bombos sprogimas ar mirtina epidemija – bėdos, per klaidą sukeltos pačios žmonijos. Ne. Tai buvo kažkas nesuvokiama, visiškai nepaaiškinama protu. Niekas nežinojo katastrofos priežasties, tačiau visi matė jos padarinius: miestą staiga apgaubė neįtikėtino ilgio šimto metrų aukščio betoninė siena, visa apipinta metalinėmis sijomis, kurios skleisdavo elektros smūgius, iškart, kai kas nors norėdavo ją perlipti. Dingo visa miesto policija, neliko mero, teisėjų ir kitokios valdžios. Neveikė jokios ryšio priemonės, išsikyrus panaudotas susisiekti tarp miesto ribų.  Be to, žmonės labai blankiai atsiminė (jei tokius kapotus sąmonės išsaugotus vaizdus iš viso galima pavadinti prisiminimais), kas buvo prieš tai. Visi prisiminė, kas jie yra, kokie jų vardai, tačiau aiškaus vientiso praeities vaizdo neliko. Svarbiausia, ką iš savo atminties rūmų griuvėsių buvo iškapstęs kiekvienas, - tai, jog kažkada miestas buvo normalus. Turintis išėjimų ir kontaktų su pasauliu  Kažkada...
Bet dabar taip nebuvo. Dabar ne visi buvo tikri, ar išorinis pasaulis apskritai egzistuoja. Keistasis pasikeitimas skirtingai atsiliepė gyventojams. Vieni puolė į paniką, ir it kokie siaubo bei baimės įsikūnijimai šmirinėjo gatvėmis, praeiviams skelbdami savo tiesas – versijas apie ateivius ir pasaulio pabaigas. Kiti bandė gyventi normalų gyvenimą – eiti į darbą, gauti atlyginimus, pirktis produktus, juolab (dar viena keistenybė), kad šie keistai vis atsirasdavo ir atsirasdavo parduotuvėse.  Tačiau jiems ne kaip sekėsi – nežinia, kraupi nežinia buvo padėjusi savo antspaudą kiekvieno psichikoje. Vienas žmogus, vardu Žozefas Sničas, pasinaudojęs policijos nebuvimu,  subūrė nemažą gaują. Ji tapo tikru gatvės siaubu. Dienas, naktis Sničas ir kompanija darbavosi beisbolo lazdomis bei kumščiais – kūlė langus, vogdavo iš parduotuvių, grasino miesto gyventojams ir šapydamiesi švarindavo jų kišenes. Niu Sityje būtų sunku surasti žmogų, kuris eidamas gatve nebijotų Sničo užpuolimo galimyės.
Tarp viso šio chaoso ir betvarkos atsirasdavo tokių, kurie atkakliai, nepaisydami sunkumų,  bandė ieškoti tiesos. Vienas iš jų, Edvardas Rantas...

I skyrius. Dilanas


Mano kambarys – tai ištisa kompaktinių diskų ir tuščių butelių maišalynė. Matote, esu tinginys iš prigimties. Diskus tingiu sutvarkyti, o pabaigtus kolos butelius – išmesti. Dar niekada nesitvarkiau patalo, nes nematau tam reikalo. Pas mane lankosi mažai žmonių, o ir tie, kurie lankosi, irgi pratę prie mano palaikomos obsoliučios betvarkos. Tik nelaikykite manęs pasileidėliu: nors bute karaliauja chaosas, mano galvoje ir veiksmuose – visiška tvarka.
Šiuo vėlu metu tiek mane, tiek mano butelius bei diskus, tiek visą mano kambarį gaubia tamsa. Vienintelis šviesos skleidėjas – tai šviečiantis monitoriaus, stovinčio ant mano stalo, ekranas. Jo nušviestas žadintuvas rodo tris valandas nakties. Turėčiau  būti lovoje ir pūsti į dūdą, tačiau aš nemėgstu ilgai miegoti. Tik ne dabar ir ne čia, kai visą miestą sukaustė siaubas, o nežinojimas smaugia nervus.
Jau kurį laiką mano pirštai nervingai sukinėjo pelėje įtaisytą ratelį. Internetas, žinoma, neveikė, tačiau elektroninio paštą kitiems miesto gyventojams siųsti galėjau. Maža to, pats neretai jo gaudavau. Elektronika irgi nepaaiškinamai paisė miesto įstatymus- susirašinėjau su daugeliu kompiuterius turinčių Niu Sičio gyventojų.
Štai ir dabar – sukau ratuką, o mano pavargusios akys žiūrėjo į  monitoriumi bėgančias pavardes  (daug laiškų tingėdamas tiesiog netriniau). Holidson, Kapilis, Džonsas... Laiškai su pavardėmis atsirasdavo apačioje, o dingdavo viršuje. Laikiau programą, kurį automatiškai visus „nikus“ keisdavo į atrašančių žmonių pavardes, tereikėdavo įvesti duomenis. Nežinau, bet kažkodėl pravardes man sunku atsiminti.     
Tarp man rašančių – septyniasdešimt procentų jaunimo, jų laiškai karts nuo karto paplūsta baisia panika bei pykčiu tam, kas dedasi aplinkui. Dažnai kalbamės apie orą, kompiuterinius žaidimus, mašinas – bandome ignoruoti Niu Sičio įvykius. Kai diskusijos vaga pakrypsta link Sienos, masinės sklerozės ar mušeikos Sničo, kas nors, o dažniausiai netgi daugelis, pasiunčia laiškelius, dvelkiančius baime ir siaubu – jie nenori apie tai šnekėti. Tačiau aš būtent to ir siekiu. Niekada neišspręsime problemos, jeigu neieškosme jos šaknų, o tiesa, kad ir kokia siaubinga ji bebūtų, vis tiek yra tiesa, ir ją verta surasti. Mano nuomone, panika žymiai sumažėtų, jeigu žinotųme jos priežastis.
Toliau suku pelės ratuką. Perskaitytas paštas pasibaigia. Prasideda dar neapžiūrėtas. Pirmiausia apžvelgiu pavardes. Visad taip darau, tik po to imu skaityti.
Žvilgsniu vartau vieną po kitos ir... staiga sustoju.
Gaila, tuo metu neturėjau veidrodžio ir nemačiau savo žvilgsnio. Tik, aišku, jaučiau, koks jis. Matyt, išsigandęs, sujaudintas, nustebęs. Sunku net išvardinti visas tas emocijas, kurios suplaukė į mane pamačius vieną vardą.
Dilanas.
O, taip, aš prisimenu. Kai tik prasidėjo visa ši nesąmonė, aš, Edvardas Rantas, iškart nepuoliau į paniką. O ne, aš pradėjau ieškoti atsakymo. Ieškojau jo visur,  iš tikrųjų net nežinodamas, nuo kur pradėti. Ieškojau jo baimės kupinose praeivių veiduose, bandžiau rasti jį išklausydamas siaubo apimtų žmonių verkšlenimus, žiūrėdamas į neperžengiamą Sieną, smogiančią pakankamą elektros kiekį, kad nudribtumei vietoje, tačiau per mažą, kad mirtum. Bandžiau rasti kažkokią sąsają tarp visų šių siaubingos dėlionės dalių - staiga ir iš niekur atsiradusių keistenybių: dingusių policininkų, pardotuvėse pasirodančių nesibaigiančių produktų, atminties duobių.
Bet viskas buvo veltui. Su laiku pradėjau suprasti, jog panika pamažu skverbiasi ir į mane, jog mano veidas tampa toks pat ištįsęs nuo nežinojimo siaubo, kaip ir eilinio žmogaus, gyvenančio šiame mieste. Dienas ėmiau praleidinėti kartu su vyno taure. Bandžiau savo esybę, iškankintą baimės su neviltimi, paskandinti alkoholyje. Numaniau, jog šiuo atžvilgiu esu toli gražu ne vienintelis Gal ir būčiau taip padaręs, jeigu ne... Dilanas.
Mat vieną vakarą elektroniniu paštu man atėjo anoniminė žinutė: „Dilanas žino tiesą. “. Kad ir kaip pašėlusiai stengiausi (nesigirdamas pasakysiu, kad kompiuteriuose susigaudau tikrai ne prastai), nesugebėjau išsiaiškinti, kas buvo siuntėjas. Vėliau sužinojau, kad ir kiti gyventojai, įsirengę el. pašto dėžutes, gavo identiškus laiškelius. Man tai buvo it išsigelbėjimas, mąsčiau, kad jau suradau siūlo mazgą. Bandžiau įsitikinti. O gal kas nors tik pokštauja? Bet ne. Tarp Niu Sičio gyventojų nesuradau to paslaptingojo Dilano. Jų informatikos žinios atrodė skurdesnės už mano, be to, visi buvo siaubingai nustebę, savo pašto dėžutėse atradę tokį raštelį.
Tačiau po to sekė tyla. Dilano taip ir nesuradau. Ji tęsėsi tris mėnesius – pusę laiko, kuris prabėgo nuo nepaaiškinamų įvykių pradžios. Jis, paslaptingasis Dilanas, buvo beveik nužengęs nuo mano atminties arenos, kaip dažnai nutinka svarbioms smulkmenoms.
O dabar vėl.
Tik laiškelis jau ne anonimiškas. Prie voko ženklelio kuo aiškiausiai švietė juodos raidės: Dilanas.
Pasivaikštinėjęs mintimis po tą savo praeities dalį, kurią dar įstengiau prisiminti, sugrįžau dabartin, ir, liepsnodamas nekantrumu, du kartus spūtelėjau pelės kursorių ties Dilano vardu.
Staiga monitorius užgeso.
Palūkėjau kokią minutę, kuri tęsėsi, matyt, visą pasaulio istoriją.
Kai nusivylęs jau norėjau išjungti įrenginį, ekranas vėl sušvito. Tai atsitiko taip netikėtai, kad aš net aiktelėjau. Bet štai dabar jis visas buvo skaisčiai mėlynas, panašus į „Paskalio“ foną, o viduryje pilkomis raidėmis buvo užrašyta:
„Dabar gali pasikalbėti su manimi. Spausdink. “
Ir aš ėmiau spausdinti, nors tuo metu ekrane neatsirado jokių naujų ženklų. Paspaudžiau enter.
„Ar tu tikrai Dilanas? “
Tai buvo mano pirmasis klausimas.
Ankstenis užrašas nusitrynė. Jo vietoje atsirado kitas:
„Jeigu abejoji, gali nekalbėti. “
Susijaudinęs atspausdinau (o spausdinau aš labai greitai, kai įsijausdavau, atrodė, jog iš tikrųjų kalbu):
„Ne, palauk, palauk. Pasakyk man tiesą. “
„Kam ji tau? “- „tarė“ Dilanas.
„Aš noriu žinoti. “- „atsakiau“.
„Tu bijai nežinomybės. “
„Tegul. Bet man reikia tiesos. “
„Tiesa yra ta, kad tu sėdi prie kompiuterio ir susirašinėji su manimi. “
„Ne, ne šitos, ne šitos. “- mano vyzdžiai išsiplėtė, pirštai lakiojo klaviatūra greičiau už vėją, pats aš iškaitau ir keli sunkūs prakaito lašai, atsiskyrę nuo kakto, kaptelėjo į stalą.
„Tiesa – per daug abstraktu. Suformuluok savo klausimus aiškiau. “- atrašė Dilanas.
  Susijaudinęs mygtukais pyliau klausimus.
„ Kodėl aplink miestą atsirado Siena, kodėl dingo valdžia, kodėl mes beveik nieko nepamenam iš savo praeities, iš kur mes gauname naujų produktų? Kokia viso šito sąsaja? “
Ekranas kurį laiką buvo tuščias. Tada jame pasirodė du sakiniai:
„Bet koks veiksmas veda į tikslą. Bet koks tikslas paaiškina veiksmą. “
Turėjau šiek tiek pagalvoti, kad suvirškinčiau šitus žodžius, bet dar daugiau, kad suprasčiau, kodėl jie buvo parašyti. Tada vėl sučarškinau klaviatūrą:
„Tai koks gi visų mūsų nelaimių tikslas? “
Po kurio laiko:
„Čia aš negaliu atsakyti. “
Jau ruošiausi paklausti: „Tai kur gali? “, kai netikėtai galvon su griausmu toptelėjo mintis, užgožusi pastarojo klausimo svarbumą.
„Dilanai, bet tu žinai šį tikslą? “- pirštai šokinėjo nuo vieno mygtuko ant kito, juos spausdami.
„Taip. “- pasirodė ekrane.
„Vadinasi, tu esi prisidėjęs prie viso šito. Kitaip tariant, tu esi priežastis. “
Paspaudžiau enter. Ir vėl atsirado vienintelis žodis:
  „Taip“
Vos nepajutau jėgos, nubloškiančios manęs nuo monitoriaus: taip buvau apstulbęs. Vienas žodelis mano prote sukėlė tikrą atominį sprogimą. Aš ramiai sureaguočiau, jeigu Dilanas bandytų išsisukti arba vėl lepteltų kokią dviprasmybę. Tačiau taip tiesmukai ir be užuolankų pripažinti, kad jis tapo keistenybių kaltininku... Netilpo galvon, jog dabar aš sėdžiu ir kalbuosi su būtybe, sukėlusia visą šį siaubą. Jis, jis, jis. Dėl visko kaltas jis.
Man taip bemąstant, atsirado, kitas užrašas, sukėlęs ne mažesnę nustebimo laviną:
„Bet tu irgi priežastis to, kad būtent tu esi čia. Tu pats pasirinkai. Kaip ir kiti. “
Negali būti. Ar aš?! Žmogus, per paskutinį pusmetį, nuo to momento, kai viskas prasidėjo, tik tenorėjęs išeiti iš čia ir pamatyti, jog tebeegzistuoja išorinis pasaulis, suvokti tiesą, palikti Niu Sičio chaosą, paniką ir neviltį. Ir šiuo atžvilgiu tikrai buvau ne vienintelis.
Ne, tai neįtikėtina. Į mano sąmonę pradėjo veržtis abejonės. „O gal... “- staiga pagalvojau. Nesugebėjau deramai išreikšti tos minties, tad atspausdinau taip, kaip atrodė geriausia. Kad tik Dilanas suvoktų.
„Dilanai, čia faktai ar filosofija, jei tik supranti apie ką aš? “
„Suprantu. Tai – faktai. “
Atsakymas buvo vienareikšmiškas. Sumišimas plūstelėjo nauja banga. Pabandžiau atsikratyti emocijų, užpuolusių mane. Ačiū Dievui, pavyko. Dabar būtina mąstyti blaiviai. Tarkime, kažkokiu būdu taip yra. Tik neaišku kokiu. Tai ir reikia sužinoti. Būtent! Šiuo metu svarbiausia – iš Dilano iškvosti visą tiesą. Gali būti, jog ši proga – vienintelė.
„Dilanai, ar tu mieste? “
„Ne visai. “
Keistasis Dilanas! Štai į šį netgi labai konkretų klausimą atsakė dviprasmiškai. Taip, vaikinas elgiasi nenuspėjamai. Vaikinas!? O, siaube, aš netgi nežinau, ar žmogus slepiasi po tuo vardu, ką jau bekalbėti apie lytį.
„Nori susitikti? “- vėl Dilanas.
„Taip. “
„Atvyk prie Vašingtono gatvės trečiojo namo. “
„Kada? “
„Dabar. “
Kol laužiau galvą, ką atrašyti, užrašas pasikeitė. Dilanas iš tikrųjų greitas!
„Ateik dabar ir atsimink – tave išrinko;) “
Jau puoliau jam atrašyti – neva dabar vėlus metas ir taip toliau, bet nespėjau.  Kompiuteris išsijungė ir, kas keisčiausia, išsijungė pats.
Atrėmiau smakrą į delną ir ėmiau įtemptai galvoti. Kažin ar mano gyvenime buvo dar akimirka, kai viduje žaidė tiek jausmų. Baimė. Susijaudinimas. Nepasitikėjimas. Smalsumas. Nuostaba. Sumišimas. Nepasitikėjimas. Sąmonėje kovėsi du mažyčiai Edvardai: “ Tu turi ten nueiti... Neeik, jis  gali tave užmušti... Bet tai vienintelis šansas, kito gali ir nebūti... Ar šansas brangesnis už gyvybę?... O kodėl įsikalei į galvą, jog jam reikia tavo gyvybės... Gal jis per daug išplepėjo, gal tu jam tiesiog nepatinki, iš kur man žinoti... Jeigu nežinai, tai ir užsičiaupk... Pats ir čiaupkis, atsargumas būtinas, net kvailiui aišku... Viskas bus gerai... Aha, pasvajok; maža to, jog nežinai, kas per žvėris  tas Dilanas, visai pamiršai senį Sničą ir jo gaują. “
O taip, visai buvau užmiršęs, kad naktis- Sničo metas. Reikia veikti ypač atsargiai. Jeigu iš viso veikti.
Galiausiai priėmiau mano nuomone teisingą sprendimą – aš eisiu pas Dilaną. Tik, žinoma, prieš tai susuksiu Haroldui.